Taip nutiko ir 34 metų Sandrai Jakimavičiūtei. Kaune gimusi, bet netrukus į Panevėžį persikėlusi ir save labiau panevėžiete laikanti naujienų portalo tv3.lt pašnekovė Ispanijoje gyvena dar nuo 2009-ųjų. Čia moteris sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų ir bent jau šiuo metu nemato priežasčių, kodėl galėtų grįžti į gimtinę.
Buhalterinės apskaitos bei finansų bakalauro ir magistro studijas baigusi moteris taip pat papasakojo apie darbo sąlygas saulėtoje Ispanijoje ir darbdavių požiūrį į vietos gyventojus bei užsieniečius.
Bet prieš tai pasmalsavome, ar Sandra prieš išvykdama pabandė įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje?
- Lietuvoje dirbau Gyvūnų priežiūros centre Kaune, apskaitininke dvejus metus, kol mokiausi magistrantūros studijose. Darbu buvau labai patenkinta, nes jis buvo labai įdomus, man patinka gyvūnai, todėl įvairių situacijų mačiau, ne tik popieriukus iš vieno aplanko į kitą dėliojau. Be to įmonės direktorė pritaikė mano darbo grafiką prie mano magistrantūros studijų, todėl galėjau laisvai mokytis bei dirbti.
- Kada ir kodėl nusprendėte išvykti dirbti į užsienį?
- Pirmajame universiteto kurse į mūsų bendrabutį atsikraustė gyventi trys pagal Erasmus studijas atvykę ispanai. Susidraugavome su jais, mokėme anglų kalbos. Aš su drauge trečiame kurse irgi išvykau į Ispaniją studijuoti pagal Erasmus į Leon miestą (iš ten buvo mūsų pažįstami ispanai).
Baigusi studijas 2009 metais išvykau bandyti laimės į Ispaniją. Lietuvoje buvo mažai perspektyvų, menki atlyginimai. Dar paskatino ir ta emigruojančių lietuvių banga. Jauna, neturinti įsipareigojimų, pasiryžusi užkariauti pasaulį su ką tik gautu diplomu rankose. Tai va, taip ir nebegrįžau į Lietuvą, tik kelis kartus skridau aplankyti šeimos, draugų...
- Kokie atlyginimų skirtumai toje pačioje srityje Lietuvoje ir užsienio valstybėje, kurią pasirinkote?
- Tiesa pasakius, nelabai žinau, kiek uždirba buhalterės Lietuvoje šiuo metu… 2009 metais buhalterės atlyginimas buvo 1500-2000 litų, o Ispanijoje 1000-1500 eurų.
Šiuo metu Ispanijoje buhalterės atlyginimas priklauso nuo atliekamų darbų. Mažiausias paprastos buhalterės atlyginimas yra 1000 eurų į rankas (15 atlyginimų į metus), vyriausios buhalterės atlyginimas siekia 2000 eurų į rankas (taip pat 15 atlyginimų į metus).
Nežinau ar žinote, bet Ispanijoje visose įmonėse yra 13, 14 arba 15 atlyginimų. Taigi liepą, gruodį ir dar papildomai sausio arba kovo mėnesiais gauname dvigubą algą. Taip pat kai kuriose įmonėse (ypač kai būna terminuotos darbo sutartys) tuos papildomus atlyginimus padalija ir juos moka kiekvieną mėnesį kaip priedą prie algos.
- Galbūt atkreipėte dėmesį į darbdavių požiūrio į darbuotoją skirtumus Lietuvoje ir užsienyje?
- Šiuo klausimu galime daug kalbėti... Ispanijoje darbuotojai turi labai daug teisių ir jomis mėgsta naudotis. Darbdavys negali tau liepti daryti to, kas tavo darbo vietai nepriklauso. Tuoj visi pasišiaušia, užprotestuoja, streikuoja...
Dirbau ir dirbu įmonėse, kuriose praktiškai nėra užsieniečių. Jei kalbėsime apie užsieniečius, tai jie dažniausiai būna išnaudojami, nes dažnai menkai arba visai nemoka ispanų kalbos, neskaito, po kuo pasirašo, nežino savo teisių bei kur ieškoti pagalbos. Taigi darbdaviai tuo naudojasi ir iš jų reikalauja daugiau nei priklauso...
Su ispanais taip elgtis negalėtų... Todėl yra daug darbų, kurių ispanai paprasčiausiai nenori dirbti ir juos palieka užsieniečiams. Lietuvoje, man rodos, darbdaviai ne tik kad mažai moka, bet dar ir reikalauja nebūtų dalykų. Ir bijodami prarasti darbus, žmonės juos vykdo, nors jiems nei tą daryti priklauso, nei kas papildomai moka už tai.
- Ką labiausiai gaila buvo palikti Lietuvoje?
- Skaudžiausia palikti buvo šeimą, draugus... Turbūt kaip ir visiems... Ypač dabar, kai turiu vaikų, skaudu, kai seneliai retai gali gyvai su jais pabendrauti... Pasišneku su draugais, šeima. Susitinkame karts nuo karto.
Kartais pas mane atvažiuoja arba susitinkame, kai grįžtu... Tačiau grįžtu retai, labai retai... Gal kartą per dvejus metus... Kol kas vaikai maži, reikia atostogas visai šeimai suderinti... Sunku būna. Bet tikiuosi nuo 2018-ųjų bent kartą per metus pavyks nuvažiuoti lietuviško oro įkvėpti.
- Ar įsivaizduojate, kad galėtumėte grįžti dirbti į Lietuvą?
- Kol kas neplanuoju grįžti, įsikūrėme Ispanijoje, vaikai čia irgi gražiai auga... Turime darbus, nieko netrūksta... Todėl kažką keisti šiuo metu planų neturime. Vyras sako, kai pensininkai būsim, galėsim į Lietuvą važiuoti praleisti vasarą, nes Ispanijoje per karšta.
- Kas jūsų nuomone padėtų emigrantus sugrąžinti į Lietuvą?
- Reikėtų sulyginti lietuviškus atlyginimus su ES šalių algomis. Įvedus eurą Lietuvoje kainos susilygino su Ispanijos kainomis, arba net kai kas tapo dar brangiau. Atlyginimai šiek tiek kyla, bet kainų lygio nepasiveja.
Juk paprasti žmonės nori iš gaunamo atlyginimo ne tik pavalgyti, bet ir apsirengti naujais drabužiais, nusipirkti batus, pakeliauti po pasaulį, pasėdėti kavinėje, nueiti į koncertą...
Todėl jauni žmonės, turintys sveikatos ir pasiryžimo, lekia į užsienį geresnio gyvenimo ieškoti. Manau dar kokie 10 metų praeis, kol kažkas pradės keistis. Tik tada grįš emigrantai su uždirbtais užsienyje pinigais ir pradės kurtis Lietuvoje su galbūt jau normalesniais atlyginimais.
