Nesustabdomai didėjant svetur geresnio gyvenimo ieškančių lietuvių armijai, Lietuvoje prabilta apie naują gyventojų kategoriją – gyvų tėvų našlaičius vaikus, rašo „Sekundė“.
Kiek yra tokių nepilnamečių, kurių tėvai išvykę į užsienį, negali pasakyti net vaikų teisių gynėjai. Dėl materialinės gerovės Lietuvoje palikti vaikai atsidūrė netgi Pasaulio lietuvių bendruomenės akiratyje – apie kritinę ribą pasiekusią problemą suvieniję jėgas vakar pirmą kartą ryžosi kalbėtis Seimo ir išeivijos atstovai.
Praneša tik mažuma
Statistikos departamento duomenimis, vien per praėjusius metus oficialiai į užsienį išvyko 12602 lietuviai. Svetur laimės ryžosi ieškoti 399 Panevėžio miesto ir 72 rajono gyventojai. Neabejojama, kad šiais metais emigravusiųjų gali būti dar daugiau.
Tačiau duomenys apie be tėvų priežiūros likusius emigrantų vaikus – gerokai skurdesni. Šiuo metu Panevėžio rajone svetur uždarbiaujančių tėvų oficialiai laukia 12 vaikų. Kiek tokių mieste, nežinoma netgi mažaisiais rūpintis turinčioms Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojoms.
Pasak skyriaus vyresniosios socialinės darbuotojos Vitalijos Augustinavičienės, laikiną globą paliktiems vaikams šiais metais mieste yra įforminusios 49 emigrantų šeimos.
„Jose auga po 1-3 vaikus, bet tikslaus jų skaičiaus neturime“, – aiškino vaikų teisių gynėja.
Praėjusiais metais tokių šeimų Panevėžyje tebuvo vienuolika, tačiau, anot V.Augustinavičienės, tai nereiškia, kad per metus emigracijos mastai šoktelėjo kone penkiskart. Tiesiog daugiau tėvų, kaip reikalauja praėjusią vasarą priimti teisės aktai, valstybinėms institucijoms pradėjo pranešti apie paliekamus vaikus.
V.Augustinavičienės nuomone, ir tos 49 šeimos tėra dalis laimės svetur ieškančių panevėžiečių.
„Tėvai gal dar nežino, kad reikia, o gal išvažiuodami ir nespėja oficialiai įforminti, kam palieka globoti savo vaikus, todėl apie juos informacija mūsų ir nepasiekia“, – teigė socialinė darbuotoja.
Kaimui psichologai nepasiekiami
Kol kas be pačių artimiausių žmonių likusios atžalos į miesto Vaiko teisių apsaugos tarnybos akiratį nepatekusios: pasak V.Augustinavičienės, problemų su tokiais nepilnamečiais nekilo.
Tačiau miesto Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorės Ritos Strockienės teigimu, psichologų pagalbos vien per šiuos metus prireikė daugiau nei dešimčiai laikinai be tėvų likusių mažųjų panevėžiečių. Dažniausiai pas specialistus dėl pakitusio tokių auklėtinių elgesio kreipiasi švietimo įstaigos – ne tik mokyklos, bet ir vaikų darželiai.
„Jau bene ketvertą metų mes trimituojame apie didžiulę tokių vaikų problemą. Ir kuo tolyn, tuo ji gilyn. Be tėvų likę vaikai stengiasi kompensuoti dėmesio trūkumą per pyktį, agresiją, kartais užsisklendžia savyje, suprastėja jų mokslas, atsiranda bendravimo problemų. Bet koks tokio vaiko išgyvenimas yra gilus – ar jis žvelgia liūdnomis akimis, ar save išreikšti bando per pyktį“, – pasakojo R.Strockienė. Psichologinė pagalba tokiam vaikui gali užtrukti net iki pusmečio.
Rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjai Nijolei Stakytei neįtikėtina, kad rajone tėra tik dvylika 8-14 metų emigrantų vaikų iš septynių šeimų.
„Tai tik mažytė realaus skaičiaus dalelė“, – mano vedėja.
Rajono gyventojų keliai driekiasi į Airiją, Angliją, Ispaniją. Anot N.Stakytės, kartą paragavusiesiems emigranto duonos darbas svetur paprastai tampa nuolatiniu pragyvenimo šaltiniu – vaikai mato tik trumpam į Lietuvą atostogų sugrįžtančius tėvus.
Artimiausių žmonių palikti kaimo vaikai su nauja savo padėtimi priversti susitaikyti vieni: rajono Pedagoginės-psichologinės tarnybos informacija apie sunkiai prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių prisitaikančius nepilnamečius nepasiekia. Tačiau, specialistų teigimu, tokia situacija toli gražu nėra įrodymas, kad kaime paliktų vaikų problema neegzistuoja. Kad į psichologus nesikreipiama, veikiausiai lemia atstumas – dažniausiai vaikus prižiūrintiems seneliams per sunku su psichologinių problemų turinčiais anūkais važinėti į miestą.
Inga Kontrimavičiūtė
