Iš Lietuvos jau išvyko ne vienas šimtas tūkstančių žmonių, sakoma, kad ir ketinančių palikti tėvynę piliečių nemažėja. Vieni skalambija pavojaus varpais, o kiti ramina, kad tai tiesiog natūralus vyksmas šiuolaikiniame kosmopolitiniame pasaulyje. Na o mes siūlome jums pažvelgti į emigraciją per automobilinę prizmę. Nes tokie vietos pasikeitimai pasikeitimai kartais labai stipriai koreguoja ir automobilinius lietuvių įpročius.
Tūlam lietuvaičiui parvažiuoti namo iš svečių kraštų su kokiu nors „Audi„ ar „BMW“ yra beveik šventas reikalas. Tačiau automobiliniai emigrantų įpročiai keičiasi - emigranto duonos išbandę lietuviai pastebi, kad svečiose šalyse žmonės dažnai keičia nusistovėjusį požiūrį ir įpročius, nes juos koreguoja vietinė specifika. Pasitaiko, kad Lietuvoje beveik nevažinėję žmonės svetur būna tiesiog priversti kasdien „įsukti“ šimtus kilometrų, o štai didžiuosiuose miestuose net ir užkietėję automobilininkai dažnai „persikvalifikuoja“ į keliaujančius viešuoju transportu.
Megapoliai atpratina nuo automobilių
Lietuviai jau nuo seno yra pamėgę vieną iš ryškesnių šio pasaulio sostinių – Londoną. Viename iš brangesnių pasaulio miestų vis dar galima išgirsti ir lietuvišką šneką. Tačiau miestas, kurio gatvėmis automobiliai zuja dieną ir naktį, daugelį lietuvaičių privertė kitaip pažvelgti į automobilio rolę.
Jau aštuonis metus Londone gyvenanti Airida Bartnauskienė mums pasakojo, kad jos šeima turi šešis automobilius. Tai trys mikroautobusai ir trys lengvieji automobiliai. Tačiau visi jie naudojami tik jos vyro verslui. Tik labai retai, keliaujant kur nors į užmiestį, šeimininkai vieną iš automobilių naudoja šeimos poreikiams.
Vieta automobiliui Londone yra nemenka prabanga. A. Bartnauskienės nuotr. (nuotr. Balsas.lt)
„Londone turėti automobilį be būtino reikalo yra prabanga. Amžini kamščiai, o svarbiausia parkavimo problemos, priverčia pagalvoti, ar automobilis tikrai yra būtinas. Man ir visai šeimai pigiau šiame mieste keliauti metro, autobusais ar net taksi. Juk net ir prie savo namų norint laikyti automobilį čia reikia išsipirkti vietą. O miesto tarnybos dirba be priekaištų – stabtelėsi ne vietoje ir iškart gausi baudos kvitą. Važiuojant į miesto centrą automobiliu irgi tektų susimokėti,“- pasakojo ji. Pasak pašnekovės, automobilius čia kasdien naudoja tik tie lietuviai, kuriems automobilis reikalingas darbui. Pvz. statybininkai, kurie į remontuojamus objektus vežiojasi savo įrangą ir medžiagas.
Jau nuo 2003 metų Londone pradėtas taikyti įvažiavimo į centrą mokestis. Jį sumokėjus, galima įvažiuoti į apmokestintą Anglijos sostinės zoną tiek kartų, kiek jums reikės. Baudos už automobilio statymą ne vietoje ar ne laiku yra gana painios. Visuomet aišku tik viena – jei pažeisite nustatytas taisykles, tikrai būsite nubaustas.
Dažniausiai neteisingas automobilių statymas nelaikomas kriminaliniu nusižengimu, todėl juo užsiima ne policija, o vietinis valdžios organas – savivaldybė. Tačiau yra šios taisyklės išimčių ir tada jau baudžia policija. Visos automobilių statymo taisyklės paprastai būna surašytos automobilių aikštelės stende arba nurodytos ženkluose prie automobilio stovėjimui skirtų vietų.
Emigrantų įpročius koreguoja automobilių išlaikymo kaštai
Emigrantų automobilinius įpročius koreguoja ir neretai gerokai didesni nei Lietuvoje automobilio išlaikymo kaštai. Visur iš pradžių dar galima pataupyti važinėjant Lietuvoje registruotu automobiliu. Tačiau ateina laikas, kai tenka automobilį įregistruoti šalyje, kurioje gyveni. Tuomet ir prasideda visokiausių mokesčių ir draudimo aritmetika. O kur dar kasdienis remontas.
„Prieš žiemos šventes subyrėjo mūsų šeimos „Ford Focus“ vandens siurblys. Remontas kainavo 1500 litų. Mano giminaitis, Lietuvoje remontuojantis automobilius, vėliau laiške rašė, kad savo dirbtuvėse šį remontą paprastai atlieka už kokius 300 litų. Štai jums ir skirtumai.“ – pasakojo A. Bartnauskienė.
Londone gyvenantis Marius Putrimas savo “Peugeot 307“ pardavė praėjusį rudenį. Šešis metus Didžiojoje Britanijoje gyvenantis vyras nusprendė, kad kasdien važinėti automobiliu jam yra pernelyg brangu. Tikslios buhalterijos sandėlininku dirbantis išeivis nevedė, tačiau gali įvardinti pagrindines išlaidas.
Kelių mokesčiui kiekvienais metais jis išleidžia 210 svarų, draudimas kiekvienam mėnesiui kainuoja 48 svarus, itin ženklią eksploatacinių išlaidų dalį sudaro kuras, tuo tarpu remontuoti automobilį vyras stengdavosi parvažiavęs į Lietuvą. Pagrindinė Mariaus išlaidų dalis važinėjant automobiliu - pinigai, sumokėti už stovėjimą.
Tuo tarpu Romoje gyvenanti Milda Karčiauskaitė, savo kuklaus „Fiat Punto“ iškeisti į viešojo transporto bilietą dar neketina. Automobilis jai būtinas keliaujant į darbą, tačiau išlaidas, skiriamas automobiliui, ji taip pat keiksnoja. Mergina suskaičiavo, kad kuklaus automobilio išlaikymas per metus jai kainuoja mažiausiai 3000 eurų. Už draudimą Milda kasmet sumoka 900 eurų, o visa kitą suryja išlaidos kurui, aptarnavimui ir mokamiems greitkeliams. Pasak Mildos, jei reikėtų važinėti į istorinį Romos centrą, išlaidų sąmata išaugtų dar bent 500 eurų.
Paryžiaus lietuvis prisibijo vandalų
Kadaise Prancūzijos užsieniečių legione tarnavęs Juozas Šiugžda jau keturis metus gyvena Paryžiuje. Šiame didmiestyje jis vairuoja kasdien ir net nesvarsto galimybės važinėti viešuoju transportu. Pasak vyriškio, automobilis jam būtinas kasdien važinėjant 50 kilometrų į darbą ar iš jo, nes dirbant asmenų ir nekilnojamo turto apsaugos srityje dirbti neretai tenka ir gūdžią naktį.
„Be automobilio aš čia būčiau kaip be rankų. Jis reikalingas ir darbui, ir šeimai. Tiesa, yra keletas niuansų. Aš negaliu sau leisti pirkti naujo automobilio. Ir ne todėl, kad negalėčiau. Savu laiku labai norėjau nusipirkti „Subaru Impreza STI“, tačiau pabijojau, kad mano automobilis gali tapti vandalų taikiniu. Aš gyvenu pietiniame Paryžiuje, ten daug emigrantų iš Šiaurės Afrikos. Bene atsimenate, kaip viso pasaulio televizijos rodė juodaodžių sukeltas riaušes ir automobilių deginimo akcijas? Tai vyko mano rajone. Čia nereikia ir riaušių. Vienas kitas automobilis mano rajone supleška vos ne kas savaitę, tokios čia vietinės „faunos“ tradicijos. Todėl ir važinėju senute „Audi A6“. O kai galėsiu sau leisti persikraustyti kur arčiau Eifelio bokšto, tuomet ir nusipirksiu automobilį, apie kurį kartais svajoju“ – juokėsi Paryžiuje gyvenantis buvęs Prancūzijos užsieniečių legiono desantininkas.
Toks vaizdas Juozo gyvenamame rajone Paryžiuje nėra retenybė. J. Šiugždos nuotr. (nuotr. Balsas.lt)
