Lapkričio 14 d. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paveikslų galerijoje bus atidaryta Elvyros Kairiūkštytės (1950 – 2006) kūrybos paroda „Deginantis gyvenimo artumas“.
Prieš porą metų mirusios menininkės kūryba neabejotinai priklauso Lietuvos grafikos klasikai. Meno gerbėjai ir žiūrovai turės retą progą susipažinti ar atnaujinti savo pažintį su šios menininkės kūrybiniu palikimu.
Elvyra nepaliko šeimos, bet jos kūrybą globoja, puoselėja ir propaguoja ištikimas artimų draugių duetas: menininkė Ksenija Jaroševaitė ir klasės draugė Regina Noreikaitė-Norvaišienė. Ksenijos ir Reginos dėka, turime jau didžia dalimi sutvarkytą ir toliau tvarkomą milžinišką Elvyros kūrybinį palikimą, kurio nedidelė dalis bus pateikiama Kauno Paveikslų galerijoje.
Rastai prie kūdikių namų su rašteliu „Elvyra Kairiūkštytė, gimusi 1950 metų lapkričio 15 dieną“ pamestinukei meno pasaulis buvo tikrasis, realusis jos pasaulis, o menininkai buvo jos artimiausi ir brangiausi giminės. Jų portretai – išraiškingi ir stebėtinai charakteringi - sudaro didžiulę galeriją. Grafikės talento savaimingą gaivalą, improvizatorės užmojį atskleidžia faktas, jog būdama gera piešėja, portretuojamųjų iš natūros nepiešdavo, net studijų metais. Elvyra piešdavo iš atminties, ir jos vaizduotė, charakterio pagava buvo nepriekaištingai tiksli, autentiška ir perteikiama, iš esmės - tik per siluetą ir kompoziciją.
1971–1977 m. Elvyra studijavo grafiką Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabartinėje Vilniaus dailės akademijoje), o nuo 1979 m. pradėjo dalyvauti dailės parodose. Jau 1981 m. meninę visuomenę ir žiūrovus pribloškė, parodydama improvizacijų ciklą – „Žemė“, „Vanduo“, „Žmonės“ ir „Saulė“, estampus „Jaunystė“ I, II ir „Paskutinė vakarienė“. Nors 8-ąjį dešimtmetį lietuvių moterų grafikoje vyravo lyrinė tėkmė - Elvyra estampuose smogė iš peties. Jos grafika savitai susijusi su tradicija (ypač su V. Petravičiaus nežaboto primityvizmo galia) ir kartu - nuo jos atplyšusi. Elvyros estampų kompozicijos pasižymi simultaniškumu, t.y. estampe menininkė pateikia scenas iš skirtingų erdvėlaikių. Viename lakšte gali sutikti senųjų asirų, Egipto, Graikijos, ir klasikinės, ir modernios meno epochos personažus.
Grafikė lyg meteoras švystelėjo Lietuvos dailės parodose praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 9-ąjį dešimtmetį, 1986 m. pabaigoje surengė įsimintiną personalinę kūrybos parodą Vilniuje, Meno darbuotojų rūmuose.
Atėjus kūrybinio nederliaus metams estampo srityje, nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos, Elvyra ėmė kurti piešinius, kurie ilgainiui darėsi ne tik vis reikšmingesni, bet ir virto vienintele jos kūrybos raiškos forma. Dirbuvėje išliko kelios milžiniškos stirtos ilgų (neretai iki trijų metrų ilgio) piešinių – laisvų, rytietiškai virtuoziškų, nupieštų lyg vienu atokvėpiu. Monumentaliu užmoju jie yra tarsi freskų, vitražų projektai – o kartu talpyklos, kuriose brendo naujų meninių idėjų branduoliai. Ir vėl, kaip ir ankstesnių metų menininkų portretuose, Elvyra išmoningai kalba tik per kūniškai suvilnijusius figūrų siluetus. Ir pasako viską. Dailininkė spontaniškus, meistryste trykštančių didžiaformačių piešinių pluoštą eksponavo LDS surengtoje parodoje „Erdvė, plokštuma ir kūnas“ (ŠMC).
Prieš porą metų mirusios menininkės kūryba sudaro itin vertingą Lietuvos dailės istorijos dalį, kurią dar reikia patikslinti, papildyti, įsisąmoninti protu ir širdimi.