Apie nuobodžią rinkimų naktį kvailomis spalvomis nudažiusio Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) generalinio direktoriaus girtai infantilų kvailiojimą – nakvynę elektros skydinėje pranešė beveik visi interneto portalai. Išimtis, žinoma, lrt.lt. Tai jau vienodai išsemtos temos – užjaučiu kolegas, dirbančius tame, į ką ši kontora dabar pavirto.
Toliau plakti apsijuokusį direktorėlį irgi menkavertis užsiėmimas – tai, kas įvyko – dėsninga. Toks jis buvo, toks ir turėjo pasirodyti tautai. Daug svarbiau tai, ką iš arti stebėti šios nakties įvykiai „Naujojo Vilniaus“ viešbutyje pasako apie menkystų ir bukumo koncentraciją mūsų visuomenėje. Pradėkime nuo jos elito.
Elitiniai šlykštukai
LRT bosas nusigėrė ir, gal ieškodamas tupyklos, o gal dar ko nors įkalti, duris supainiojo ten, kur rezultatų laukė mūsų politinei grietinėlei priskirtinos personos: premjeras, krašto apsaugos ministeris ir t. t. Siauras nebuvo vienintelis žiniasklaidos elito tūzas vakaruškose. Buvo ten ir toks Edmundas Jakilaitis – net patį George Bushą kalbinusi eterio pažiba, kuriai į tokius pasisėdėjimus durys visada atviros.
Kai A. Siaurusevičius susistumdė su vieno dienraščio fotografu ir pabūgęs kamerų (negi nepratęs prie dėmesio) užsidarė elektros skydinėje, informacija greit pasklido. Ne kasdien aukšto rango valdininkai užsinori muštis, o paskui slepiasi tokiose vietose. Matydamas, kad blyksčių ir mikrofonų tik gausėja, kartu su bičiuliu Audriumi po rinkimų štabus gastroliavęs bičiulis Edmundas pasielgė labai jau nesolidariai. Liūdnu, tarsi apeliuojančiu, bet neįsipareigojančiu balseliu pavirkavo apie sunkią savanoriškai skydinėje apsinakvindinusiojo dalią: viešajam asmeniui net viešai pasigerti ir kvailioti nevalia. Ir viskas. Ponas pasirodė esąs prastas ir bailus bičiulis. Save gerbiantis vyras, jei jau tikrai užjaučia kartu besilinksminantį artimą pažįstamą, būtų tiesiog priėjęs prie durų ir įkalbėjęs kolegą nedaryti iš nemalonios situacijos dar nemalonesnės. Keli žingsniai iki taksi ir šį akibrokštą, net ir visų transliuotą, būtų galima priimti kaip paprastą momentinį silpnumą – kam nepasitaiko. Pats faktas ir incidentas net nebūtų taip sureikšminti. Bet bičiulis bičiulį paliko ir tyliai išspūdino miegoti namolio, o gal kur atskirai dar pasilinksminti. Lietuviškosios „socialdemokratijos“ korifėjai irgi nutaikę progą spruko lyg bailios žiurkutės – pakliuvęs į bėdą, neadekvačiai besijaučiantis direktorius liko vienas dulkinoje skydinėje. Lyg netyčia paskui pasirodęs Vytenis Povilas Andriukaitis irgi nepademonstravo užspeistajam socialinio solidarumo. Nyku.
Policija
Ar saugo mus angelai sargai? Saugo. Visuomenę nuo informacijos, atskirus asmenis nuo savo pačių galimybių išsaugoti bent dalelę orumo. Žurnalisto, kuriam Siauras, anot liudininkų, bandė „užfundyti“ į snukį, kviesti pareigūnai pirmiausia privertė jį patį pasitikrinti blaivumą. Nevilties grimasa, iškreipusi angelo sargo veidą, kai alkotesteris parodė nulį, buvo tokia išraiškinga... Čia pat parašęs pareiškimą kolega iš „Respublikos" nukentėjusiuoju laikyti taip ir nepradėtas. Kelių dešimčių žmonių parodytų durų, už kurių slėpėsi jo galimas skriaudikas, pareigūnai atverti nepajėgė. Stumtelėjo ir pasakė, kad užrakinta. O viešbučio administracija esą neleidžianti laužti durų. Kai šalia buvusi moteriškė, paskui vyrukas nesunkiai pravėrė duris ir jas iš vidaus vėl prislėgė į paniką puolęs direktorius, į pareigūnus žiūrėti buvo gaila ir šlykštu. Viduje tipas, kurį būtinai liepta apsaugoti nuo viešos gėdos, o aplink policininkų apsimetinėjimą kvailais fiksuojančios kameros ir diktofonai. Girdi: nelaušiu durų – neturiu teisės. O kad neužrakintas duris reikia tik atidaryti, o ne laužti – informacija negirdėta? Pasiteiravus, ar yra baigę kažkiek klasių, pareigūnai patikino, kad „pakankamai“. Na ir gerai. Jei jums pakanka.... Nesugalvodami nieko geriau, policininkai pagrasino visus žurnalistus išvesdinti jėga. Beliko spėlioti – ar bus tam iškviestas „Aras", o gal pakaks ko nors menkiau treniruoto...
„Viešbutis“
Nežinau, kiek ta niekinga kontoriūkštė turi žvaigždučių iškaboje. Skydines girtoms personoms nuomojančios kontoros nėra daug vertos. Supratau tik tiek, kad administracija arba savininkai visiškai negerbia nei ten dirbančių apsaugininkų, nei padavėjų. Į mano ir kolegės iš BNS agentūros klausimus – kas bus, jei tokioje specifinėje patalpoje užsidaręs, neadekvačiai besielgiantis žmogus nusitrenks, apsauginis atsakė – „Aš tik dirbu savo darbą“. Vargšas.... Darbo vieta gali padaryti jį baisaus nusikaltimo bendrininku, o rinktis neturi iš ko.
Dar labiau skauda širdį dėl išvargusių ir niekuo dėtų viešbučio baro padavėjų. Jos tik norėjo po ilgos darbo dienos grįžti namo, o solidariai su policija ir skydinės numerį užsisakiusiu pacientu turėjo mušti kvailį. Jos tai siuto ant užsispyrusių, skandalą, kurį minėtos kvailionės tik pūtė, užčiuopusių žurnalistų, tai juokavo. Net siūlė mineralinio vandens. Visai kitaip elgėsi nevykusios užeigos valdžia – atjungė elektrą toms patalpoms, kur buvo žurnalistai. Koks gi turi būti stiprus tas interesas arba menka privataus verslo savigarba, kad šitaip kai kam „dirbtų".
Atomazga
Galiausiai, kažkas susiprotėjo paskambinti ugniagesiams, tačiau pagalbos centro operatorė turbūt jau buvo atitinkamai informuota bei instruktuota – informacija apie girtą žmogų, besiblaškantį elektros skydinėje, jos nesudomino. Gerai, kad neprireikė greitosios. Gal šiek tiek atsigavęs, o gal pervargęs direktorius prisidavė žurnalistams, bet atsisveikindamas jiems pagrasino. Pareigūnai užsirašė daugumos mūsų duomenis, o Siauras pažadėjo, kad mus visus suras. Ką gi, Audriau, Good night and good luck. Tau klausimų nėra – „valstybininkai“ į juos bet kam ir neatsakinėja – žinome. Pabaigai tik vienas klausimas visai ne Siaurusevičiui. Jį rusiškame filme „Vorošilovo šaulys“ užduoda senukas, kurio išprievartautos anūkėlės skriaudikai, „pakankamai klasių baigusiam“ prokurorui yra nekalti: iš kur jūs visi tokie atsirandate??
