Kauno miesto savivaldybės įsteigtų Nakvynės namų direktorė Zita Verbavičienė naujienų agentūrai ELTA sakė neblogai žinanti kone visus miesto centre pinigų iš praeivių prašančius kauniečius, tačiau patikimo recepto, kaip išgyvendinti elgetystę – miestui ir valstybei garbės nedarantį reiškinį, prisipažino nežinanti.
– Vienas visuomeniškai aktyvus kaunietis, susirūpinęs Vilniaus gatvėje, prie požeminės pėsčiųjų perėjos, pastoviai elgetaujančio jauno vyro, kaip jis teigia, sunkia materialine padėtimi, net kreipėsi į Seimo narį, kad šis įtaisytų nelaimėlį į globos įstaigą. Esą elgetaujantis vyriškis neturi pastogės, nakvoja po tiltu, ir niekam iš valdžios jo vargana dalia nerūpi. Ar galėtų, tarkim, pradžiai nors Jūsų vadovaujami Nakvynės namai priglausti tą bedalį?
– Žinoma, galėtų, jeigu tik jis pats to norėtų. Jei žiemą apgyvendinti pas mus kokį žmogų ir būna sunkiau, vasarą visada turime laisvų vietų. Problema yra kita: pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ar pats žmogus pageidauja Nakvynės namuose apsigyventi. Ypač, kai jie – Petrašiūnuose, kone Kauno pakraštyje, ir miesto centrą kasdien pasiekti būtų kebloka, nes atsirastų papildomų transporto išlaidų.
Tuos, kurie elgetauja Vilniaus gatvėje ar jos prieigose, Laisvės alėjoje, prie Teismo rūmų, aš beveik visus pažįstu. Labai gerai žinau kiekvieno jų gyvenimo istorijas. Dar galiu pridurti, kad savivaldybės bandymų tiems žmonėms padėti būta ne vieno, bet sudėtinga žmogui pagelbėti, jeigu jis pats to nenori. Kai ne gyvenimo aplinkybės nulėmė, bet jis savanoriškai pasirinko tokį gyvenimo būdą, kuris galbūt šokiruoja visuomenę. Juk už kitą žmogų jo gyvenimo nė vienam iš mūsų neduota nugyventi ir ne kiekvienas, deja, leisis paprotinamas gyventi padoriau.
Tarkim, kauniečiai ir miesto turistai gal tikrai atkreipia dėmesį į vieną jauną, tiesa, labai nevalyvą, vyriškį, kuris ištiesta ranka kasdien sėdi jau minėtoje požeminėje pėsčiųjų perėjoje, Vilniaus gatvėje. Du kartus teko padėti jam susitvarkyti neįgalumo dokumentus, kad gautų valstybės skiriamas išmokas. Vyras gimęs 1973 metais, šiaip tai turėtų būti darbingas, bet nuo ilgalaikio alkoholio vartojimo jam žūsta raumenys. Dabar netgi sunkiai vaikšto, o jei dar neblaivus, atrodo, „visai kojos atimtos“.
Kai būna šalta, tai pasiprašo jis į Nakvynės namus. Arba dar geriau sugalvoja: krinta gatvėje, tarsi sąmonę būtų praradęs, tuoj pat atsiranda jautrių praeivių, kviečia greitąją medicinos pagalbą. Greitukė kaip taksi veža jį į ligoninę, paskui paaiškėja, kad nei sužeistas, nei staiga susirgęs sunkia gyvybei pavojinga liga, vadinasi, būtinosios pagalbos vyrui nereikia. Kur toliau? Į Nakvynės namus.
– Ir kiekvieną vargetą Jūs skubate priimti po sava pastoge, ar einant į Nakvynės namus pirmą kartą, tarkim, reikia žmogui kokį siuntimą iš savivaldybės neštis?
– Kadangi mūsų įstaiga išlaikoma Kauno miesto savivaldybės biudžeto lėšomis, ji skirta pagelbėti kauniečiams, o ne kitų savivaldybių teritorijose gyvenantiems žmonėms. Todėl, einant į Nakvynės namus, reikia pateikti gyvenamosios vietos deklaraciją. Arba pažymą, jog nakvynės prašantis žmogus Kauno savivaldybėje įrašytas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą. Žinoma, reikia pateikti ir asmens dokumentą, neįgalumą liudijantį dokumentą, jeigu toks žmogui buvo išduotas.
– Tačiau, jeigu visa tai pilietis ir turėjo, bet „pragėrė“, jam Nakvynės durys užtrenkiamos prieš nosį ar surandate galimybių ir tokiais atvejais pagelbėti?
– Žinoma, randame. Kartais paaiškėja, kad žmogus turi neįgalumo statusą, bet dokumentus praradęs, todėl negauna išmokų. Dirbdami bendrai su savivaldybės administracijos socialinės rūpybos skyriais, padedame jam dokumentus susitvarkyti. Savivaldybė skiria tokiais atvejais vienkartinę pašalpą. Tiesa, niekas pinigų į rankas neduoda, bet perveda atitinkamą paramos sumą tai institucijai, kuri išduoda asmens dokumentus.
– Kiek vietų yra Jūsų vadovaujamuose Nakvynės namuose, ir ar jų pakanka, kai akivaizdžiai matome, jog elgetaujančių gatvėse kažkaip vis daugiau matyti, vadinasi, benamių irgi daugėja?
– Moterų skyriuje yra 20 vietų. Šiuo metu visos jos užimtos. Tačiau gyventojų migracija šiokia tokia vis tiek yra, nes kai kam tenka ne savo noru išsikraustyti iš Nakvynės namų. Žinoma, dėl vienkartinio nustatytos tvarkos pažeidimo tokių griežtų sankcijų nesiimame, bet jei kokia moteris stabiliai girtauja ir nereaguoja į Nakvynės namų darbuotojų prašymus liautis, mes neturim kitos išeities, – esame priversti tokią gyventoją iškeldinti, kad netrikdytų kitų ramybės.
Vyrams skirtame mūsų įstaigos viename padalinyje yra 88 vietos. Vasarą maždaug 10–15 tų vietų būna neužimtos. Vyrai Nakvynės namuose taip pat privalo laikytis tvarkos.
– Ir kiek ilgiausiai Nakvynės namuose galima gyventi?
– Iki pusantrų metų. Būna gyventojų, kurie pas mus sugrįžta pakartotinai. Tarkim, atsėdėjo teismo paskirtą bausmę, ir vėl apsigyvena Nakvynės namuose, nes nėra kur kitur eiti. Tačiau manoma, jog per pusantrų metų, kol pas mus gyvena, žmogus gali išmokti savimi geriau pasirūpinti ir susirasti kitą, labiau į įprastus namus panašų būstą.
Tiesa, turime priglaudę keletą senolių, kuriems būsto paieškos tikrai – ne pagal jų jėgas. Seni, niekieno žmonės, pamiršti artimųjų (o gal jų ir nebeturintys), tai negi tokius varysi į gatvę? Juolab kai įsitaisyti į pensionatą nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, kol su tuo nesusiduri. Ne vieną mėnesį tai gali užtrukti ir nebūtinai viskas baigiasi taip, kaip tikėtasi.
– Net ir tam, kuris vaikšto po gatves, rėkauja, keikiasi, užkabinėja kitus ir elgiasi taip, tarsi protą būtų kažkur pametęs, pragėręs ar iš viso jo neturėjęs?
– Iš tikrųjų, sudėtinga nugabenti žmogų, jeigu jis pats nesutinka, pas psichiatrus, kad šie nustatytų ligą ir padėtų suruošti dokumentus apgyvendinti vienišą, benamį beprotį pensionate, net jeigu jis elgiasi neadekvačiai. Esu girdėjusi gydytojus klausinėjant, ar tas ligoninis agresyvus, ar ką pripjovė, pasmaugė, kam nors grasina. Jei ne, tai kam jam pensionatas? Tegul žmogus vaikšto laisvas ir gyvena taip, kaip išmano.
Tarkim, Laisvės alėjos kavinėse dažnai labai įžūliai ir įkyriai pinigų iš lankytojų prašo du psichiniai ligoniai – tėvas ir duktė. Kurį laiką jie glaudėsi Nakvynės namuose. Bet tai buvo ne šiemet ir ne pernai. Tėvas, žinau, susiradęs moterį vienoje Vilijampolės lindynėje. Stipriai išgeriančią septynių vaikų mamą.Gyvena pas ją. Kur dabar gyvena to vyro duktė, nežinia.
Kartais iš savo neįgalumo pensijos jis duoda pinigų ir dukrai. O ji iš Nakvynės namų pabėgo ir dabar praeiviams girta būdama pasakoja graudžias istorijas, kaip ištisas dienas negauna pavalgyti ir neturi kur prisiglausti. Būna, dažną sugraudina, gauna pinigėlių. Prageria, ir vėl išlenda iš kokios pavartės, elgetauja toliau.
Kiek sykių socialinės tarnybos mėgino jai padėti, jauna moteris ir pati tikriausiai nebeatmena. Ir pagalbos nenori priimti – jai gatvinės dalia atrodo mielesnė. Gal prieš žiemą ji vėl atras kelią į Nakvynės namus, tada ir neįgalumo pašalpos dokumentus galbūt įstengsime įsiūlyti susitvarkyti. Tik kažin, ar pas mus ji ateis, nes jau keletą metų kažkaip sugeba ir be Nakvynės namų išsiversti...
– Atrodo, lyg ir nėra išeities iš tokios situacijos bei priemonių išgyvendinti elgetavimą. Tai visuomenei tenka su tuo susitaikyti ir nederėtų piktintis tais, kurie, dvokia, platina ligas ir dar reikalauja duoti jiems pinigų, nes toks jau jų gyvenimo stilius?
– Elgetų nemažai galima pamatyti ir kur kas už Lietuvą turtingesnėse šalyse. Ten, beje, mačiau po tiltu miegančių žmonių. Lietuvoje tokio vaizdo regėti kol kas neteko, nors mėgėjų pasigirti „patiltės nakvyne“ yra.
Mūsiškiai bedaliai nakvynei renkasi apleistas statybas, kokius sandėliukus, šilumines trasas, nenaudojamas pašiūres. Tiesa, kurį laiką, žinau, viename apleistame Vilijampolės kioske net keturi benamiai sau „liuksą“ buvo įsirengę, kol kažkas to kiosko nepadegė. Televizija ne kartą rodė ir su žmona susipykusį garbaus amžiaus kaunietį, kuris apsigyveno sename automobilyje, prieš savo buvusio buto langus. O kas jam uždraus?
Mūsų visuomenė jautri ir neabejinga svetimai bėdai. Ir tai gerai. Vienas kaunietis žurnalistas, pamenu, prieš kurį laiką labai atkakliai rūpinosi surasti senyvai moteriškei pastogę, kad jai daugiau niekada netektų elgetauti Senamiestyje. Padėjo bobulytei apsigyventi Nakvynės namuose, bet ji tik vieną naktį pas mus ir nakvojo. Vėl sugrįžo į savo „darbo vietą“ ir sėdi ištiesta ranka.
Kai kas nors paklausia, kodėl jūs čia, gatvėje, sėdite, tai pasakoja tokias ašaringas istorijas, belieka apsiverkti drauge su ja. Bet iš tikrųjų, ta moteris gauna kas mėnesį apie 700 Lt pensiją, kurią, deja, prageria drauge su ja gyvenantis sandėliuke, Kauno centre, jos veltėdis anūkas. Maistui močiutė prisielgetauja kitų pinigėlių.
Sutinku, kad elgetavimas – garbės miestui nedarantis reiškinys. Galbūt bendromis savivaldybės administracijos, globos, sveikatos priežiūros įstaigų ir, žinoma, visuomenės, pastangomis jį nors kiek apmažinti mums ir pavyktų. Bent tikiuosi, kad sutelkus jėgas, sutarus kartu siekti tokio tikslo, taip ir bus. Telieka viltis, jog ilgai to laukti neteks.
