Šiemet turim penkis registruotus kandidatus į Lietuvos Respublikos prezidentus ir penkis neregistruotus. Iš pastarųjų įdomiausias buvo Rolandas Paksas. Toks tikras alavinis kareivėlis, visur kartojantis kelias “nuzulintas” tezes. Bet vis surenkantis klausytojų, nes nemenka visuomenės dalis, deja, pajėgia išgirsti ir suprasti tik tai, ką patys žino. Nauja jiems nepasakysi. To ėmė paisyti visi panorusieji į Daukanto rūmus raudonu kilimu įeiti.
Alavinio kareivėlio nuodai
R.Paksas visam laikui paskelbtas politikos persona non grata, bet jo per anuos rinkimus naudoti triukai ir azijietiškas prezidentavimo stilius, deja, tiesiogiai ir stipriausiai veikia dabartinius Lietuvos prezidento rinkimus.
Beveik visi kandidatai savo agitacinėse kalbose ir net programose akivaizdžiausiai pabrėžia, ką jie darys kitaip, nei darė R. Paksas. Iki prezidento R. Pakso laikų niekas Lietuvoje neaiškino, kad valstybės vadovu gali būti tik sąžiningas, padorus, intelektualus žmogus. Tai buvo savaime suprantami dalykai. Po R. Pakso net intelektualai, pakviesti laikinai prezidento pareigas einančio Artūro Paulausko, susirinko diskutuoti, kokio prezidento reikia Lietuvai. Suėjo, kalbėjo, bet visais potyriais dar prirakinti prie nušalintojo prezidento skandalo, tegalėjo vardyti visiems žinomus moralės postulatus.
Buvęs Jo Ekscelencija R. Paksas žiauriai numušė reikalavimų kartelę. Dabar nemažai Lietuvos žmonių išsitaria: po Pakso bet kuris bus gerai.
Kandidatų biografijos
Visų neįdomios, žinoma, ne tikrosios, o parašytosios ir viešai paskelbtosios. Žinau, kad Vaclovas Havelas nekandidatuoja į Lietuvos prezidentus, bet nors kiek gyvasties bei autentikos ir mūsiškiai pasistengę, manau, išspaustų. O dabar biografijų, ypač Česlovo Juršėno, Kazimiros Prunskienės, iš tikrųjų nėra - yra tik įvairiausių eitų pareigų, gautų apdovanojimų sąrašai.
Vilijos šaltibarščiai
Kita vertus, tokias biografijas-ataskaitas visuomenei pateikęs gali būti “ramus kaip belgas” - niekas prie jų neprikibs. O jei paįvairuosi… Štai Vilija Blinkevičiūtė bei jos jauna partija -socialliberalai - akivaizdžiai apsisprendė “imti” rinkėjus nuoširdumu. Naujosios sąjungos interneto svetainėje (www.nsajunga.lt) jų kandidatės biografijoje, be kitų privalumų, nurodomi ir šie: “daugiau nei metus V. Blinkevičiūtė yra Naujosios sąjungos narė ir šios partijos vicepirmininkė”; “beveik 20 metų V. Blinkevičiūtė gyvena Vilniaus Šeškinės mikrorajone”. “Kiekvieną savaitgalį, - tai įdėtoje biografijoje teigia kandidatė į prezidentes, - apsilankau Šeškinės turguje - šaltibarščius gaminu tik iš čia pirktų daržovių”. Kokia svarbi gyvenimiška nuostata!
Šeškinės turgus figūruoja ir kituose V. Blinkevičiūtės autoriniuose tekstuose. Itin ryškiai kandidatės į prezidentes nuoširdumas bei paprastumas demonstruojamas oficialiame jos tinklalapyje (www.vilija.lt). Čia V. Blinkevičiūtė komentuoja savo pačios nuotraukas: “Šeškinės turguje deruosi dėl… kiaušinių. Čia apsiperku jau dvidešimt metų. Nejau turėčiau atsisakyti mielo įpročio vien dėl to, kad esu ministrė?” Arba kitas: “Čia aš Liuksemburge. Aišku, komandiruotėje… Užsienyje aš jaučiuosi visiškai laisvai. Jei turėčiau nevisavertiškumo kompleksą, negalėčiau dirbti”. Skamba kaip “Allways” reklama.
V. Blinkevičiūtės tekstai ir kontekstai labiausiai primena R. Pakso rinkėjams plaktus kokteilius. O jau tas šios moters staigus (tik pasiūlius jai kandidatuoti) virtimas gulbe net gąsdina - kada žmogus buvo neautentiškas: ar kai slapstėsi už kitų nugarų, ar dabar, kai partija išstūmė į priekį?
Tremtinio vaikas?
Petro Auštrevičiaus biografijoje irgi pakanka naivumo bei akivaizdaus faktų pritempimo prie politikos ir diplomatijos: “Rusiukai vis sakydavo, kad rusų pagamintos raketos - geriausios pasaulyje, tad lenkiukus agituodavau oponuoti, kad ne viskas, kas rusų, - geriausia”, - prisimena kandidatas savo “rezistenciją” Juodšilių pradinėje mokykloje. Norimam įvaizdžiui kurti reikalingas ir paminėjimas, kad “vakarais Petras kartu su tėčiu klausydavosi “Amerikos balso” radijo laidų, diskutuodavo įvairiais politikos klausimais”. (Sancta simplicitas, - o kas tų balsų tada neklausė?)
Ar pipirų stoka rašytinėje biografijoje liudija jų stoką ir šio kandidato į prezidentus gyvenime? Tėvynės sąjunga (konservatoriai), argumentuodami, kodėl apsisprendžia remti ne Valdą Adamkų, o P. Auštrevičių, teigia (www.tslk.lt), kad P. Auštrevičius yra tremtinio vaikas (“būdamas tremtinio vaiku, nebuvo, nėra ir nebus valdomas rusiškų ar kitokių pinigų”). Kodėl pats P. Auštrevičius tremties fakto nemini, o surašo daug smulkesnius niekus, - rinkėjui lieka neaišku.
Nėra popso
Kandidato V. Adamkaus nei biografijoje, nei kitose ištartyse nėra jokio popso. Jo tekstai pakelti nuo kasdienos detalių, apibendrinti, brėžiantys pokyčių, įžvalgų trajektoriją. Ir pats V. Adamkus kaip asmuo viešuose tekstuose nefigūruoja - pristatomas pareigūno-valstybininko požiūris, mintys. Tai ir gerai, ir blogai, - priklausomai nuo to, kas klauso ar skaito. Tačiau konceptualumas yra neabejotinas šio kandidato prisistatymo savitumas. Todėl V. Adamkui taip sunku viešose diskusijose, kur mintis minties nesutinka.
Tiesmuka savigyra
Prisistatymo visuomenei tekstais aukso vidurį, mano galva, yra suradęs patyręs politikos lapinas Česlovas Juršėnas. Ir socialdemokratų partijos (www.lsdp.lt), ir kandidatiniame tinklapyje (www.jursenas.lt) šalia sausos faktologinės biografijos yra įdėtas gyvas, lengvai skaitomas pasakojimas apie Č. Juršėno šeimą, pomėgius ir t.t.
Antrą kartą prezidento posto siekiančiai Kazimierai Danutei Prunskienei niekaip nesiseka suvaldyti savo ego. Tas devyngalvis “aš”, ko gero, labiausiai jai trukdo užkariauti daugiau rinkėjų simpatijų. Šiuo požiūriu ji panaši į pačios taip nemėgstamą Vytautą Landsbergį.
Abiem moterims kandidatėms neprikiši kuklumo. Štai ponia Kazimiera savo tinklapyje (www.prunskiene.lt) skelbia finansuojanti konkursą apie garsiausias XX a. moteris. Tarp aprašyti siūlomų kandidačių - I. Gandhi, B.Bhuto, M. Teatcher, K. Prunskienė…
V. Blinkevičiūtė savo žygiams apdainuoti aklų poetų dar neieško ir nefinansuoja, bet pati traukia kaip sirena: “mano gebėjimas bendrauti - įgimta savybė”, “aš visą savo gyvenimą rūpinausi žmonėmis”…
Tiesmuka kandidatų savigyra - šių rinkimų ypatumas. Atgrasus ir atskleidžiantis jų įvaizdžio kūrėjų tingumą - nesivargino paieškoti, kas jų kandidatą pagirtų. “Nori tapti prezidentu - mesk visokius skrupulus į šalį”, - tikina pilkieji mitokūros kardinolai. Ir kandidatai jiems paklūsta.
“Photoshop” išdaigos
Naujosios technologijos irgi kūrybingai prisidėjo prie 2004 m. rinkimų į prezidentus. “Photoshop” galimybių nežinantys kaimiečiai svarsto, kokių atsijauninimo žolelių rado Č. Juršėnas, K. Prunskienė ir V. Blinkevičiūtė. Veidai kaip… - be jokių raukšlelių. Bet čia jau ne R. Pakso įtaka, o celofanuotųjų grožio žurnalų suformuotas skonis.
Amžiaus skirtumai
Penkių registruotų kandidatų į prezidentus amžiaus vidurkis normalus (77 + 40 + 61 + 66 + 44) - 57 su puse metų, bet amžiaus skirtumas įspūdingas. Tarp vyriausio (V. Adamkaus) ir jauniausio (P. Auštrevičiaus) kandidatų į prezidentus žioja 37 metų tarpas. Kai P. Auštrevičius gimė (1963.05.16), V. Adamkus jau buvo vedęs, Ilinojaus (JAV) technikos universitetą baigęs brandus žmogus, įveikęs keblią emigranto dalią ir įsitvirtinęs laisvame, demokratiškame pasaulyje.
P. Auštrevičius - septintojo Tarybų Sąjungos dešimtmečio sėkmės kūdikis: geras, gabus moksleivis, sėkmingas disertantas (ekonomistas). Karjerą pradėjo nepriklausomybę atkūrusios valstybės Užsienio reikalų ministerijoje, buvo pasiųstas stažuotis į užsienį, nei ten, nei grįžęs nepasišiukšlino.
Abu potencialiausi (pagal dabartinius reitingus) kandidatai - V. Adamkus ir P. Auštrevičius - būdami panašaus amžiaus yra išgyvenę šalies politinius virsmus tik į visai priešingas puses: kai V. Adamkus mokėsi Kauno “Aušros” gimnazijoje, Lietuva prarado nepriklausomybę, o kai jaunas ekonomistas P. Auštrevičius disertaciją skrebeno - sovietinė santvarka žlugo ir buvo atkurta nepriklausoma Lietuva.
Kas kiek gavo, kas kiek gaus?
Visi penki kandidatai į prezidentus Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) laiku pateikė rinkimų kampanijos finansavimo ataskaitas (dar ne galutines). VRK tinklalapyje (www.vrk.lt) skelbiama, kas kiek gavo savo rinkimų kampanijai. Labiausiai paremtas P. Auštrevičius. Jo sąskaitoje beveik milijonas litų. Įdomu, kad nuosavų pinigų šis kandidatas irgi skyrė - 95 litų. K. Prunskienė iš asmeninės piniginės išėmė 55 tūkstančius litų - tai sudaro 89,35 proc. visų jos rinkimų kampanijos lėšų. Kiti trys kandidatai savo pinigų tokiems “niekams” neskyrė nė lito. Du kandidatus - V. Blinkevičiūtę ir Č. Juršėną - finansavo juos iškėlusios politinės partijos.
Taigi kuris kandidatas kiek pinigų gavo - jau aišku, o kiek rinkėjų balsų gaus - netrukus paaiškės. Birželio 13 dieną Lietuvos piliečiai sąmoningai ir nelabai atliks didžiąją simpatijų ir antipatijų reviziją bei vienintelį savo balsą atiduos tam, kuris, jų galva, verčiausias būti prezidentu. Kokie rinkimų komponentai lems daugumos apsisprendimą - kol kas tebėra visus politikus labiausiai dominanti paslaptis.
“Dialogas”
