Žinomą kaunietę dailininkę pirmą kartą pamačiau vasarą Bikuškio tapybos plenere. Žalia skara perrišta kupeta ryškiai rudų plaukų, visomis paletės spalvomis mirganti ilga prijuostė ir visada šalia - balta škotų terjerytė Tina. Kartą ėjo nešina nebaigtu paveikslu, o kolega vilnietis paleido atsainią repliką. Ji akimirksniu tėškė atgal tris žodžius. Vienas buvo rusiškas. Šmaikštuolis atšoko visam laikui.
Dama su šuniuku
Vietą darbui išsirinko atokiausiame dvaro užkampyje - prie senos klėties. Tina įsitaisydavo šešėlyje vešlioje žolėje. Jeigu ir ten atpėdindavo mėgėjų pabendrauti, pakomentuoti – rodydavo ausinukų kaištukus ausyse: nieko negirdžiu! Pietauti abi su Tina ilga dvaro alėja grįždavo tada, kai virėjos jau būdavo ir lėkštes nurinkusios. Pavargusi, išsisėmusi, bet akivaizdžiai patenkinta ilgų darbo valandų rezultatu. Gana greit apie ją susispiesdavo nedidelė, bet jauki kompanija, kur dominuodavo sąmojis, jos autentiški gyvenimo anekdotai. Vieną popietę ištaikėme laiko pasišnekėti dviese.
Džimio Hendrikso vizija
- Atvirai pasakius, nutiko keistas dalykas. Sumaniau nutapyti didžiulę drobinę Lionės Grigaliūnaitės skrybėlę, - pasakojo dailininkė. – Vaiskioje žalumoje – tas fantastiškai sodrus violetas, o jo fone – subtiliai blyškus moters veidas. Tapau, tapau – vis per gražu. Užtepu, naikinu. Ir staiga matau: iš drobės į mane žiūri... Džimis Hendriksas! Absoliuti priešingybė. Supykusi ant savęs įnirtingai viską sunaikinau.
- Ar paskui nesupykote dar kartą, taip neapdairiai pasielgusi? Gal jūsų ranką įkvėpimas vedžiojo.
- Privalau kontroliuoti situaciją, būti laisva, o čia – pajutau kažkokį dualizmą, tarsi kažkas kitas ranką vedžiotų.
- Gal tai ir buvo įkvėpimas? Kam kovoti su tuo, kas taip netikėtai materializuojasi savaime. Negi nemėgstate žaidimo, eksperimento?
- Gal jūs ir teisi, gal pasielgiau impulsyviai.
- Dirbdama klausotės muzikos. Esate atvira kitiems menams?
- Žinoma. Literatūra. Teatras. Kinas. Man svarbūs autoritetai. Visomis šaknimis kaunietė, džiaugdavausi gatvėje pamačiusi Truikį, Šimonį, lazdele pasiramsčiuojantį Masiulį. Man ypatinga buvo tarpukario inteligentijos karta. Darė įspūdį senasis etiketas, pagarbus bendravimas. Kaune: „draugas“ taip ir neprigijo - tik „ponas“, „ponia“. Tėvai – operos gerbėjai. Namuose girdėdavau Kipro, Kučingio pavardes. Ir mano kartą formavo teatras. Kaune pradėjo Nekrošius, Vaitkus, Padegimas...
- Teigiama, kad Kaunas – uždaras miestas. Net ironiškas šūkis atsirado: „Ir Kaune gyventi galima“. Kaip reagavote?
- Skaudžiai. Tai paviršutiniškas požiūris. Iš aukšto. Bet kur pakabinkite panašų šūkį – visi įsižeis.
Išsinerti lyg gyvatei iš odos
- Jūsų vyras Arvydas Brazdžiūnas irgi tapytojas...
- Suprantu, ką norite pasakyti. Viena profesija, vieni namai, viena lova... Čia labai svarbios tam tikros elgesio taisyklės, tam tikra profesinė autonomija. Egzistuoja nebylus susitarimas: neklausia – nesikišk, nekomentuok. Kita vertus, yra apie ką pasišnekėti – ne tik apie buitį.
- Ar kūryba padeda sunkiais gyvenimo momentais?
- Dažnai, drobė, teptukas – išsigelbėjimas. Dirbdamas užsimiršti, galva šviesėja. Praeina kiek laiko ir matai, kad geriausi darbai padaryti kritiškiausiais gyvenimo tarpsniais.
- Tapyba gyvais nervais, emocijomis?
- Taip išeina. Neberūpi kam nors įtikti, patikti. Jei sukrėtimai nesunaikina – išgrynina. Užgrūdina. Gali išsinerti lyg gyvatė iš savo odos. Kuriančiam žmogui nereikia ieškoti, kam pasiguosti, išsipasakoti. Gultis pas psichoterapeutą ant kušetės. Kūryba yra stipriausias mediumas.
Išmokti gintis
- Bikuškio plenere – jau penktą vasarą. Taigi nebereikia nė klausti, ar čia patinka.
- Kai pirmąkart atvažiavau, pasirodė – per gražu. Kurortas! O menininkui reikia konflikto.
- Yra pasitaikę konfliktų plenere?
- Yra. Pirmais metais tapiau savo balkone. Kitame tapė kaimynas. Vis dirstelėdamas į mano drobę, pakomentuodamas. Galiausiai išgirdau: „Ko čia taip stengiesi?!“ Žiauriai rusiškai nusikeikiau. Kaimynas nustėro: tokia švelni moteris ir taip keikiasi... Tai buvo savigyna. Privalai mokėti išgyventi, kad neužmuštų kito žmogaus arogancija. Moteriai, kaip vilkui, reikia kartais suurgzti ir parodyti iltis. Apie tą patį kalba ir Klarisa Eskes romane „Bėgančios su vilkais“. Ji tą romaną rašė 20 metų, o aš jį perskaičiau per savaitę. Apie mane! Apie mus! Žinau, kad vėl prie jo grįšiu. Tai moterų biblija.
- Žinau, kad jau 20 metų dėstote dailės mokykloje. Neabejoju, kad esate puiki mokytoja.
- Su vaikais įdomiau, nei su suaugusiais. Jie man irgi daug duoda. Išleisdama naują laidą visada dėkoju savo mokiniams už kartu praleistą laiką. Kai kolegos skundžiasi neklaužadomis, sakau: atveskite juos pas mane. Esu įsitikinusi, kad yra daug daugiau prastų, ne savo darbą dirbančių mokytojų, nei blogų mokinių.
Audronė Jablonskienė
