Mindaugas Malcevičius
Ar nesukelia šypsenos draugų elektroninio pašto adresai, kurie prasideda žodžiais: „grazioji“, „tyluma“, „daktaras“, „angelas777“, „berimas“, „rugiagėlė123“ ir panašiai? O ką, jeigu save taip reprezentuoja žinomas politikas? Netinkamai susikurta elektroninių laiškų dėžutė gali tapti ne tik pajuokos objektu. Nerimtas, įvairias asociacijas keliantis elektroninis adresas, iš kurio žmogus darbdaviui siunčia savo CV, gali pakišti koją ir ieškant darbo, rašo savaitraštis „Šiauliai plius“. Tad ką elektroninis paštas sako apie jį susikūrusį žmogų?
Pirmoji adreso dalis – pati svarbiausia
Profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Čepaitienė sako, kad elektroninio pašto susikūrimas yra tam tikras iššūkis: žmogus turi pats apsispręsti, ką apie save paskelbs tiems, su kuriais žadama susirašinėti. „Čia ypač svarbi pirmoji adreso dalis (iki @ ženklo): ji reprezentuoja patį asmenį, – teigia kalbos etiketo monografijos autorė. – Tada, kai adresas skirtas tik draugų grupei, jis gali būti laisvesnis, net šmaikštus: adresas gali atspindėti asmens pravardę, polinkius ir panašiai.“
Visai kas kita, kai adresas skirtas bendrauti viešai. „Juo kreipiamasi į įstaigas, organizacijas, oficialius ar mažai pažįstamus asmenis. Tada geriausia rinktis vardo ir pavardės derinį. Neretai tai būna tik pirmoji vardo raidė ir visa asmens pavardė. Tokius adresus paprastai prie savo publikacijų nurodo žurnalistai, tokius adresus dažniausiai matome internetinėse įvairių organizacijų svetainėse“, – sako profesorė.
Politikai – saulės, vaistininkai...
Asmeninis elektroninio pašto adresas – toks pats svarbus kiekvieno Seimo nario atributas, kaip ir viešai pateikiami jo biografijos duomenys, telefono ar kabineto Seimo rūmuose numeris. Tad prieš, berods, keletą metų Seime buvo nuspręsta Seimo narių elektroninius paštus sukurti iš pirmųjų dviejų parlamentaro vardo ir keturių pirmųjų pavardės raidžių. Tačiau pastebėjus, kad pagal tokią sistemą kai kurių politikų elektroninės pašto dėžutės įgavo keistą semantinį skambesį, pavyzdžiui, „alkase“, nuspręsta tokio elektroninio pašto sudarymo principo atsisakyti.
Galiausiai jau kuris laikas tapo įprasta, kad oficialias pareigas užimančių asmenų, pareigūnų elektroninio pašto adresai būtų sukuriami panaudojus jų vardą ir pavardę. Tačiau ir ši elektrinio pašto kūrimo praktika, panašu, priimtina dar toli gražu ne visiems politikams. Apsilankius Šiaulių regiono savivaldybių internetinėse svetainėse, galima pastebėti, kad prie kai kurių politikų nuotraukos ir pavardės vis dar esama mažų mažiausiai juokingai atrodančių elektroninio pašto adresų. Vieni politikai save identifikuoja žodžiais „agro“, „daktaras“ ar „vaistine“, kiti save vadina mažybiniais žodeliais arba slepiasi po tik, matyt, jiems patiems suprantamais slapyvardžiais: „skorpmik“, „lyvaja“ ir panašiai.
Spragos dar mokykloje
Atsakydama į klausimą, kaip reikėtų vertinti suaugusį, rimtas pareigas ir išsilavinimą turinį žmogų, kuris slepiasi po keistas asociacijas keliančiu elektroniniu paštu, profesorė G. Čepaitienė sako, kad tokie žmonės paprastai niekada nesusimąstė, kad jų adresas – vaikiškas ar tinkantis susirašinėjant tik su labai artimais žmonėmis.
„Čia matau ir mokyklų spragas: mokiniams nei per informatikos, nei per gimtosios kalbos pamokas nepaaiškinta, kas tinka viešajai erdvei, o kas – ne“, – teigia G. Čepaitienė.
Viešųjų ryšių specialistas Valdas Dambrava sako, kad norėtųsi, jog kuo asmuo solidesnis, kuo jo pareigos aukštesnės, kuo rimtesnė institucija, tuo labiau būtų atkreipiamas dėmesys į visą atributiką, visus ženklus, pavadinimus, juo labiau – elektroninio pašto adresus. „Oficialioje erdvėje aš sunkiai įsivaizduoju kitokį asmens elektroninio pašto adresą, kaip tik sudarytą iš jo vardo ir pavardės. Žinoma, kai šių dienų elektroninė erdvė taip perkrauta, kai tiek daug žmonių su tais pačiais vardais ir pavardėm, šiokių tokių keblumų gali kilti“, – svarsto V. Dambrava.
Viešųjų ryšių specialistas sako, kad jį visuomet labai keistai nuteikia gautas elektroninis laiškas iš „saulutes“, „drambliuko99“ ar panašaus į juos.
Darbo ieškosi net „kiškučiai“
Kalbėdamas apie netinkamai susikurto elektroninio pašto pavojus, viešųjų ryšių specialistas V. Dambrava išskiria darbo paieškas. Jo teigimu, šiais laikais, ypač tarp studentų, vis dar labai populiarūs įmantrūs elektroninio pašto adresai, neretai atrodantys itin nesolidžiai. „Žinoma, kol tas studentas yra tik studentas, nieko čia baisaus. Tačiau jeigu jaunuolis jau baigė mokslus, ieško darbo ir rimtoms firmoms iš tokio elektroninio pašto siunčia savo CV, gali kilti problemų. Būdamas jų vietoje, aš pasidaryčiau solidų arba bent jau neutralų elektroninio pašto adresą, be jokių varlyčių, peliukų, kiškučių ar drambliukų 99“, – juokiasi V. Dambrava.
Viešųjų ryšių specialistas teigia, kad neretai kontaktas su darbdaviu prasideda nuo elektroninio laiško, o šis – nuo jo adreso. Todėl esą vienaip darbdavys vertina laišką, gautą iš zuikučio, lapiuko ar kito nerimto adresato, ir visai kitaip, kai žmogus neslepia savo pavardės nei elektroniniame pašte, nei anketoje.
„Ne vienas personalo vadybininkas yra sakęs ir rašęs: „nerimtų“ adresantų laiškus iškart išvalome, net nepasidomėję jų gyvenimo aprašymais. O juk neretai jaunimas skundžiasi, kad darbdaviai net neatsaką į jų laiškus“, – pastebi ir G. Čepaitienė. Todėl pavardė adrese, pasak profesorės, visada yra labai svarbi nuoroda, padedanti greičiau suvokti, kas ir kodėl kreipiasi elektroniniu laišku. Derėtų žinoti, kad nemaža įstaigų (o ir privačių asmenų) blokuoja tokius neaiškių adresų laiškus, baimindamiesi įvairių virusų.
Norintiems išvengti nemalonumų viešojoje erdvėje, profesorė sako galinti duoti labai paprastą patarimą – žmonės, ypač jauni, turėtų turėti keletą pašto dėžučių: vienas adresas draugams, bičiuliams, o kitas – oficialesniam susirašinėjimui. „Taip galima išlaikyti ir savo tapatybę grupėje (o jaunystėje tai itin svarbu), ir parodyti pagarbą aplinkiniams, kai bendraujama viešai“, – teigia G. Čepaitienė.
