Aplinkos ministerija neskuba išsiaiškinti, kiek šalyje sukaupiama brangių elektroninių atliekų, tačiau jau suskaičiavo, kiek milijonų gautų įvedusi jų surinkimo mokestį. Daugelis gyventojų neturi kur dėti sugedusių ar atgyvenusių elektroninių prietaisų – jie išmetami į konteinerius, paliekami pakelėse ar pamiškėse.
Lietuvai nesiseka įvykdyti įsipareigojimų Europos Sąjungai tokias atliekas surinkti ir perdirbti. Todėl ne tik teršiame aplinką nuodingomis medžiagomis, bet ir nepasinaudojame galimybe dar kartą panaudoti jau perdirbtas atliekas, kuriose yra daug itin brangių žaliavų.
Reikalavimai griežtesni
Pagal ES direktyvas kiekviena ES šalis per metus privalo surinkti ir perdirbti 4 kg elektros ir elektroninės įrangos atliekų vienam gyventojui. Taigi Lietuvoje turėtų būti surinkta 12–13 tūkst. t elektroninių atliekų. Daugoka, tiek surinkti nepavyksta, todėl gresia baudos. Tačiau į mūsų nerangumą Briuselis neketina atsižvelgti – šių metų vasario mėnesį Europos Parlamentas pradėjo diskusijas dėl direktyvos sugriežtinimo. Ketinama reikalauti, kad 2016-aisiais kiekvienoje šalyje būtų surenkama net 65–85 proc. susikaupusių elektronikos atliekų (dabar apie 44 proc.), iš jų 50–75 proc. perdirbama, o 5 proc. panaudojama iš naujo.
„Akivaizdu, kad šioje srityje reikia permainų, kitaip ES grasina baudomis arba visuotinio atliekų mokesčio įvedimu. Svarbu, kad Vyriausybė nesumanytų užkrauti visos atsakomybės verslo struktūroms“, – Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų (KPPAR) surengtose diskusijose prie apskritojo stalo kalbėjo šios institucijos generalinis direktorius Vytautas Šileikis.
Atliekų brangumas
Be kita ko, Europos Parlamentas taip pat sieks griežčiau kontroliuoti elektros ir elektronikos atliekų eksportą į ES nepriklausančias šalis.
„Dėl nelegalaus elektroninės įrangos eksporto ES praranda milžiniškus kiekius žaliavų. Juk milijone mobiliųjų telefonų yra 250 kg sidabro, 24 kg aukso, 9 kg paladžio ir net 9 t vario“, – vardija Europos Parlemento narys Karlas Heincas Florencas.
ES valstybių pateikiami duomenys rodo, kad surenkama ir tinkamai perdirbama tik apie 30 proc. nebenaudojamos įrangos. Kai kuriose ES valstybėse gerokai viršijamas šiuo metu nustatytas metinis 4 kg elektroninių atliekų vienam gyventojui surinkimo tikslas, tačiau Lietuva ir kai kurios kitos šalys gerokai nuo jo atsilieka. Manoma, kad kasmet daugiau kaip 8 mln. t pasenusios elektroninės įrangos išmetama į sąvartynus.
Pasak Lietuvos elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacijos (EEPA) direktoriaus Giedriaus Mikulsko, šiuo metu apie 30 proc. susidarančių elektroninių atliekų surenka gamintojai ir importuotojai, apie 10 proc. patenka į sąvartynus, o net apie 60 proc. surenka nežinia kas ir nežinia kur tos atliekos patenka. Tikriausiai jos pelningai eksportuojamos, o valstybė nevykdo ES direktyvos.
Lietuvoje kai kurios elektroninės atliekos patenka į metalo laužo aikšteles. Tačiau metalo laužo supirkėjams dažnai neapsimoka jas atrinkti ir perduoti perdirbėjams.
„Metalo laužo supirkėjams tai yra papildomas vargas. Pasvarstykime. Metalo supirkėjai nusiperka atliekų už 600 Lt/t, surūšiuoja ir galvoja – kodėl turėčiau jas perrinkti ir elektronines atliekas nemokamai kažkam atiduoti. Juk čia prekė, žaliava. Tokiu atveju kai kurie metalo supirkėjai supresuoja visas atliekas“, – pasakoja UAB „Kuusakoski“ atliekų tvarkymo padalinio vadovas Saulius Norkaitis.
Kai taip atsitinka, teka tepalai, bėga freonas ir kitos medžiagos.
G.Mikulskas piktinasi: „Elektronines atliekas presuoti į metalo laužą yra nusikaltimas. Tokiu būdu į aplinką išsiskiria tiek pat teršalų, kiek nuvažiavus 15 000 kilometrų automobiliu.“
Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo strategijos skyriaus vyr. specialistė Ingrida Valavičienė tai girdėdama tegali pasakyti, kad verslininkams ir gyventojams trūksta atsakomybės jausmo.
Niekas nenori žinoti, kiek yra atliekų
Visų bėdų pradžia, kad Lietuvoje jokia institucija neveda elektroninių atliekų apskaitos – kiek jų yra, kas jas surenka ir kur jos patenka. Visų žvilgsniai krypsta į Aplinkos ministeriją, tačiau I.Valavičienė mus ramina: „Bus apskaita, bus, tik neskubėkite, ne viskas iš karto. Kai tik Seimas priims Atliekų tvarkymo, Pakuočių atliekų ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymų pakeitimus, tada ir įvesime apskaitą“.
Tačiau gal kaip tik nuo apskaitos ir reikia pradėti? Štai ir G.Mikulskas sako, kad šiai sričiai labai trūksta skaid rumo. Daugelis pagalvosite – ar yra čia ką slėpti, juk atliekos. Štai ir klystate. Didelė elektronikos atliekų dalis yra itin vertinga.
„Jų perdirbimas dažnai atsiperka vien pardavus atliekose esančias antrines žaliavas. Taigi didelę dalį ES užduoties Lietuva įvykdytų, jeigu pavyktų apskaityti visas šalyje susidarančias elektronikos atliekas bei žinoti, kur jos atsiranda ir kur prapuola“, – sako G.Mikulskas.
Taigi šalia mūsų mėtosi milijonai. Kažkas sugeba apie 60 proc. atliekų surinkti ir pelningai eksportuoti, o Aplinkos ministerija puoselėja planus ne tik gražiuoju gyventojus įtikinėti, kad jie patys pristatytų atliekas į numatytas vietas, bet ir neatsisako norų nepaklusniuosius bausti. Šie svarstymai įsiutino Kauno krašto pramoninkų ir darbdavių asociacijos viceprezidentą Vaclovą Vytautą Pečatauską.
Darbo vieta – sąvartynas
Kol Aplinkos ministerija ir jai pavaldžios struktūros ieško pasiteisinimų dėl sunkiai vykdomų ES direktyvų rinkti elektronines atliekas, kai kurie atliekų perdirbėjai suranda veiksmingų ir originalių būdų, kaip tokias atliekas rinkti. Štai Klaipėdoje iniciatyvos ėmėsi viena uždaroji akcinė bendrovė. Ji vėliau tapo viešąja įstaiga. Taigi talkinant savivaldybei originaliai mąstantys verslininkai kartą nuvyko į sąvartyną, surinko ten šiukšles kapstančius žmones, nuvežė juos į šiltas patalpas, nuprausė, pamaitino, pasiūlė drabužius darbui ir pasirašyti darbo sutartį. Beveik visi pasirašė. Iš esmės beteisiai žmonės net nesitikėjo, kad kas nors juos gali įdarbinti. Dabar jie legaliai perrenka į sąvartyną patenkantį metalą ir elektronines atliekas. Tiesa, ne visiems patiko gyventi pasiūlytose patalpose. Šie žmonės brangina laisvę. Tačiau darbo neatsisako. Užsidirba ne tik pragyvenimui.
„Iš sąvartyno surinktos elektroninės atliekos smirdi, ne kiekvienas norėtų ar galėtų dirbti tokį sunkų, bet naudingą darbą. Paskui mes tas atliekas atrenkame, išvalome, išardome“, – pasakoja UAB „Kuusakoski“ atliekų tvarkymo padalinio vadovas S.Norkaitis. Tokia klaipėdiečių patirtimi galėtų pasinaudoti ir kitų miestų valdžia bei verslininkai.
Atliekos niekam nerūpi
Didžiuosiuose miestuose įmanoma pagal ES taisykles atsikratyti elektroninių atliekų, o ką daryti gyvenantiesiems nedideliuose miesteliuose ar kaimuose? Čia irgi pradingsta labai daug elektroninių atliekų. Bet niekam tai nerūpi.
Planuojama, kad įsigaliojus naujiems įstatymams vartotojai galės visas elektronines atliekas atgabenti ir į prekybos vietas. Taigi sąlygos gyvenantiesiems miestuose palengvės, bet iš esmės nepasikeis sąlygos gyvenantiesiems kaimuose ar nedideliuose miesteliuose. Štai EEPA ketina rengti akcijas visoje Lietuvoje, bet irgi daugiausia didmiesčiuose ar rajonų centruose.
Įsigaliojus minėtiems įstatymams atliekas bus galima neribotai atnešti į kiekvieno gamintojo ar importuotojo prekybos arba platinimo vietą. Teoriškai kiekvienoje savivaldybėje turėtų būti pakankamai elektroninių atliekų surinkimo aikštelių, tačiau realiai yra kitaip.
Valstybė neturėtų verslo užkrauti užduotimis
Rimas Menšnikovas, TOPO grupės įmonės „TC Investicija“ darbų vadovas
Lietuviai žino ir supranta, kas yra elektroninės atliekos, kokių medžiagų jose gali būti. Todėl daug kas specializuojasi jas atrinkti, išardyti ir parduodi. Daugeliui žmonių tai yra net pragyvenimo šaltinis. Kita vertus, gyventojai nepakankamai šviečiami, kad elektronines atliekas būtina atiduoti perdirbti, kad jų negalima tiesiog užkasti ar kitaip atsikratyti. Esant dabartinėms sąlygoms surinkti 4 kg elektroninių atliekų vienam gyventojui yra sunku. Labai trūksta informacijos. Be to, valstybė neturėtų verslui skirti tokių užduočių. Štai Estijoje veikiama kitaip – nėra jokių užduočių, tačiau surenkama 4,1 kg elektroninių atliekų vienam gyventojui.
Siūlo įvesti absoliutų mokestį
Andrius Burba, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys
Tikiuosi, kad Seimo pavasario sesijoje priimsime naujus įstatymus ir jų papildymus. Žinau, kad bus siūloma įvesti absoliutų mokestį. Tokiu atveju būtų apmokestinamos visos prekės ir sumokamas mokestis į biudžetą, o valstybės įgaliota institucija tas lėšas naudotų. Mūsų skaičiavimais, į biudžetą surinktume apie 200 mln. Lt. Tačiau aš tokiam pasiūlymui nepritarsiu. Mano nuomone, tai būtų didelis smūgis verslui. Gal net kai kurios įmonės tokio smūgio neatlaikytų ir bankrutuotų.
Albinas ČAPLIKAS
