Naudojantis sparčiojo įkrovimo stotelėmis, elektromobiliu visą Baltijos jūrą galima apvažiuoti greičiau nei per penkias dienas. Tai gali patvirtinti žinomi lietuvių keliautojai Vitoldas Milius ir Aidas Bubinas, kurie sudėtingomis žiemiško klimato sąlygomis elektriniu „Peugeot e-Traveller“ įveikė visą suplanuotą 5 000 km maršrutą ir penktadienį, vasario 11-ąją, sėkmingai grįžo į Vilnių. Oficialiai bus užfiksuotas ir pirmasis greičiausios kelionės aplink Baltijos jūrą elektromobiliu rekordas – 110 valandų.
Lietuviai pripažįsta nesitikėję lengvos kelionės, o sudėtingiausia buvo važiuoti per Suomiją ir Švediją. Skandinavijoje keliai buvo labai slidūs – neatsitiktinai visi vietos vairuotojai naudoja dygliuotas padangas.
Lietuviai jų negalėjo rinktis dėl kitose šalyse taikomų apribojimų, todėl judėdami į šiaurę privalėjo išlikti ypač budrūs. Padėjo ir ankstesnė patirtis – gruodžio viduryje šie keliautojai „Peugeot e-Expert“ elektromobiliu įveikė 1 500 km maršrutą nuo Laplandijos iki Vilniaus.
Norėjo viską išbandyti patys
V. Milius pažymi, jog pagrindinis jų tikslas buvo ne užfiksuoti naują rekordą, o surinkti informaciją, kuria vėliau galėtų pasidalinti su ilgesnes keliones planuojančiais elektromobilių entuziastais. Anot keliautojo, visos informacijos internete rasti tiesiog neįmanoma ir netgi anksčiau jų sukauptos žinios važiuojant per aštuonias skirtingas šalis ne visais atvejais leido išvengti nesusipratimų.
V.Milius atkreipia dėmesį, kad, ruošiantis į panašias ar netgi trumpesnes keliones, reikėtų gerai žinoti tikrąsias savo elektromobilio galimybes. Pavyzdžiui, „Peugeot e-Traveller“ keleiviniame modelyje sumontuotą 75 kWh talpos bateriją keliautojai kiekvieną kartą įkraudavo maždaug iki 80 proc. ir su tokiomis energijos atsargomis nukakdavo apie 200 km. Įskaičiuojant sustojimus įkrovimui, filmavimui, ėjimui į dušą ir pan., vidutinis kelionės greitis siekė 45 km/val.
„Elektromobilio vairavimas yra kiek kitoks nei įprasto automobilio. Nori to, ar ne, vis tiek turi dažniau stoti ir šiek tiek pailsėti, nes baterijos įkrovimas trunka nuo 45 minučių iki valandos. Įveikiamas atstumas taip pat nėra nekintamas rodiklis, nes tam įtakos turi greitis, aplinkos temperatūra ir netgi vėjas – Danijoje jis buvo itin stiprus“, – kalba pašnekovas.
Dalindamasis patirtimi, V. Milius priduria, jog ieškant įkrovimo stotelių neužtenka žinoti vien tik jų buvimo vietų. Svarbu įsitikinti, kad stotelės veikia, o, norint kuo mažiau laiko praleisti laukiant, kol įsikraus baterija, papildomai vertėtų pasidomėti ir maksimalia įkrovimo galia. Pagal tai keliautojai ir planavo sustojimus.
Naudojosi tik greituoju įkrovimu
Daugelyje šalių įkrovimo stotelės įrengtos ten, kur jau yra tam tikra infrastruktūra – degalinės, parduotuvės ir restoranai. V. Milių maloniai stebino tai, kad daugeliu atvejų statoma ne viena stotelė.
Labiausiai šiuo atžvilgiu išsiskyrė Danija: atvažiavę į numatytą vietą, keliautojai neretai pamatydavo 20 naujų stotelių. Per visą kelionę jie naudojosi tik greitosiomis stotelėmis – „Peugeot e-Traveller“ bateriją krovė 100 kW galia.
„Prie įkrovimo stotelių nustebinome ne vieną elektromobilio vairuotoją – žmonės nesitikėdavo pamatyti mikroautobuso. Daugumos akys buvo didelės: turbūt galvojo, kad ne ten pataikėme, ir tik mums prisijungus suprasdavo, jog keleivinis „Peugeot“ tikrai varomas elektra. Tai vis dar retas atvejis, nors lengvuosius automobilius vairuojančių taksistų netrūksta“, – prisimindamas aplinkinių reakciją juokiasi keliautojas.
Įkrovimo kainos, anot V. Miliaus, labai įvairios. Taip pat skiriasi ir jų nustatymo metodai – vienur skaičiuojamos energijos kilovatvalandės, kitur fiksuojamas prisijungimo laikas, o tam tikrais atvejais mokama už prisijungimo sesiją. Tuomet žiūrima ne į įkrovimo trukmę ar energijos kiekį, o nuskaičiuojama fiksuota suma.
„Apmokėjimo būdai irgi skiriasi – vienur reikalaujama programėlės, kitur užtenka nuskaityti QR kodą, o, tarkime, Lenkijoje teko mokėti ir degalinėje. Skirtingi operatoriai nustato savas taisykles, todėl sumaišties netrūksta. Stengėmės naudotis tais tinklais, prie kurių prisijungti buvo lengviausia, o stotelių pakeliui – pakankamai daug“, – įkrovimo paslaugų subtilybes atskleidžia keliautojas.
V. Milius juokauja, kad kitaip nei maisto produktai ar degalai, elektra Lenkijoje veikiančiose viešosiose stotelėse anaiptol nėra pigi. Ilgesnėje išvykoje numatyti elektros išlaidas, pasak pašnekovo, apskritai sunkiai įmanoma – net ir naudojantis to paties operatoriaus tinklu kainos gali smarkiai skirtis.
Važiuodami aplink Baltijos jūrą, rekordo autoriai fiksavo įkrovimo kainas, o visos kelionės vidurkis už kilovatvalandę siekė 50 centų.
Naudojantis sparčiojo įkrovimo stotelėmis, elektromobiliu visą Baltijos jūrą galima apvažiuoti greičiau nei per penkias dienas. Tai gali patvirtinti žinomi lietuvių keliautojai Vitoldas Milius ir Aidas Bubinas, kurie sudėtingomis žiemiško klimato sąlygomis elektriniu „Peugeot e-Traveller“ įveikė visą suplanuotą 5 000 km maršrutą ir penktadienį, vasario 11-ąją, sėkmingai grįžo į Vilnių. Oficialiai bus užfiksuotas ir pirmasis greičiausios kelionės aplink Baltijos jūrą elektromobiliu rekordas – 110 valandų.
Lietuviai pripažįsta nesitikėję lengvos kelionės, o sudėtingiausia buvo važiuoti per Suomiją ir Švediją. Skandinavijoje keliai buvo labai slidūs – neatsitiktinai visi vietos vairuotojai naudoja dygliuotas padangas.
Lietuviai jų negalėjo rinktis dėl kitose šalyse taikomų apribojimų, todėl judėdami į šiaurę privalėjo išlikti ypač budrūs. Padėjo ir ankstesnė patirtis – gruodžio viduryje šie keliautojai „Peugeot e-Expert“ elektromobiliu įveikė 1 500 km maršrutą nuo Laplandijos iki Vilniaus.
Norėjo viską išbandyti patys
V. Milius pažymi, jog pagrindinis jų tikslas buvo ne užfiksuoti naują rekordą, o surinkti informaciją, kuria vėliau galėtų pasidalinti su ilgesnes keliones planuojančiais elektromobilių entuziastais. Anot keliautojo, visos informacijos internete rasti tiesiog neįmanoma ir netgi anksčiau jų sukauptos žinios važiuojant per aštuonias skirtingas šalis ne visais atvejais leido išvengti nesusipratimų.
V.Milius atkreipia dėmesį, kad, ruošiantis į panašias ar netgi trumpesnes keliones, reikėtų gerai žinoti tikrąsias savo elektromobilio galimybes. Pavyzdžiui, „Peugeot e-Traveller“ keleiviniame modelyje sumontuotą 75 kWh talpos bateriją keliautojai kiekvieną kartą įkraudavo maždaug iki 80 proc. ir su tokiomis energijos atsargomis nukakdavo apie 200 km. Įskaičiuojant sustojimus įkrovimui, filmavimui, ėjimui į dušą ir pan., vidutinis kelionės greitis siekė 45 km/val.
„Elektromobilio vairavimas yra kiek kitoks nei įprasto automobilio. Nori to, ar ne, vis tiek turi dažniau stoti ir šiek tiek pailsėti, nes baterijos įkrovimas trunka nuo 45 minučių iki valandos. Įveikiamas atstumas taip pat nėra nekintamas rodiklis, nes tam įtakos turi greitis, aplinkos temperatūra ir netgi vėjas – Danijoje jis buvo itin stiprus“, – kalba pašnekovas.
Dalindamasis patirtimi, V. Milius priduria, jog ieškant įkrovimo stotelių neužtenka žinoti vien tik jų buvimo vietų. Svarbu įsitikinti, kad stotelės veikia, o, norint kuo mažiau laiko praleisti laukiant, kol įsikraus baterija, papildomai vertėtų pasidomėti ir maksimalia įkrovimo galia. Pagal tai keliautojai ir planavo sustojimus.
Naudojosi tik greituoju įkrovimu
Daugelyje šalių įkrovimo stotelės įrengtos ten, kur jau yra tam tikra infrastruktūra – degalinės, parduotuvės ir restoranai. V. Milių maloniai stebino tai, kad daugeliu atvejų statoma ne viena stotelė.
Labiausiai šiuo atžvilgiu išsiskyrė Danija: atvažiavę į numatytą vietą, keliautojai neretai pamatydavo 20 naujų stotelių. Per visą kelionę jie naudojosi tik greitosiomis stotelėmis – „Peugeot e-Traveller“ bateriją krovė 100 kW galia.
„Prie įkrovimo stotelių nustebinome ne vieną elektromobilio vairuotoją – žmonės nesitikėdavo pamatyti mikroautobuso. Daugumos akys buvo didelės: turbūt galvojo, kad ne ten pataikėme, ir tik mums prisijungus suprasdavo, jog keleivinis „Peugeot“ tikrai varomas elektra. Tai vis dar retas atvejis, nors lengvuosius automobilius vairuojančių taksistų netrūksta“, – prisimindamas aplinkinių reakciją juokiasi keliautojas.
Įkrovimo kainos, anot V. Miliaus, labai įvairios. Taip pat skiriasi ir jų nustatymo metodai – vienur skaičiuojamos energijos kilovatvalandės, kitur fiksuojamas prisijungimo laikas, o tam tikrais atvejais mokama už prisijungimo sesiją. Tuomet žiūrima ne į įkrovimo trukmę ar energijos kiekį, o nuskaičiuojama fiksuota suma.
„Apmokėjimo būdai irgi skiriasi – vienur reikalaujama programėlės, kitur užtenka nuskaityti QR kodą, o, tarkime, Lenkijoje teko mokėti ir degalinėje. Skirtingi operatoriai nustato savas taisykles, todėl sumaišties netrūksta. Stengėmės naudotis tais tinklais, prie kurių prisijungti buvo lengviausia, o stotelių pakeliui – pakankamai daug“, – įkrovimo paslaugų subtilybes atskleidžia keliautojas.
V. Milius juokauja, kad kitaip nei maisto produktai ar degalai, elektra Lenkijoje veikiančiose viešosiose stotelėse anaiptol nėra pigi. Ilgesnėje išvykoje numatyti elektros išlaidas, pasak pašnekovo, apskritai sunkiai įmanoma – net ir naudojantis to paties operatoriaus tinklu kainos gali smarkiai skirtis.
Važiuodami aplink Baltijos jūrą, rekordo autoriai fiksavo įkrovimo kainas, o visos kelionės vidurkis už kilovatvalandę siekė 50 centų.
