Nukreipė dėmesį
Tais 1956-aisiais Poznanėje įvyko pirmieji streikai ir demonstracijos prieš komunistinės Lenkijos vyriausybę. Į gatves išėję darbininkai reikalavo geresnių darbo sąlygų ir didesnio darbo užmokesčio. Iš pradžių darbininkai mitingavo taikiai, tačiau, kai valdžia prieš darbininkus pasiuntė kariuomenę ir miliciją, įvyko susidūrimai, per kuriuos žuvo apie 70 demonstrantų, iš kalėjimo buvo išvaduoti politiniai kaliniai. Buvo areštuoti 323 demonstrantai, 154 iš jų buvo teisiami. Tačiau valdžiai užteko proto neaštrinti šių įvykių. Visus suimtuosius teisė ne už pasipriešinimą valdžiai, o už chuliganizmą ir nubaudė tik simbolinėmis bausmėmis.
Dabar, kai jau žinome apie juodąsias technologijas, gal ir galime daryti išvadą, kad serijinio žmogžudžio teismu buvo stengiamąsi nukreipti visuomenės dėmesį nuo Poznanės įvykių. Tuo metu, kai Poznanėje buvo teisiami pasipriešinusieji valdžiai ir to pasipriešinimo aidai net prisidėjo prie 1956-ųjų metų sukilimo Vengrijoje, pačioje Lenkijoje apie jį buvo beveik nekalbama. Svarbiausias įvykis buvo Vladislovo Mazurkievičiaus teismas Krokuvoje. Visi, norintieji pasižiūrėti į serijinį žudiką ir pasiklausyti jo kraupių pasakojimų, netilpo į teismo salę. Dienomis, kai vykdavo teismo procesas, jis buvo transliuojamas per garsiakalbius gatvėse, jį transliavo radijas. Valdžia pasiekė, kad Poznanės įvykiai nueitų į antrąjį planą.
Padėkojo budeliui
V. Mazurkievičius šalyje buvo vadinamas „Elegantiškuoju žudiku“ ir „Gražuoliu Vladu“. Teisme jis pateisino savo pravardes. Į posėdžius jį atvesdavo su antrankiais, tačiau Vladislovas visada būdavo kruopščiai susišukavęs ir nusiskutęs, dėvėdavo kostiumus. Kreipdamasis į liudininkus ar teismo proceso dalyvius jis juos vadino ponais, poniomis ar panelėmis, nuolat skambėdavo žodžiai „prašau“ ar „atsiprašau“, nors pasakojimai buvo ne apie meną, o apie žmogžudystes. Kalbama, kad „Gražuolis Vladas“ galantiškas išliko iki pat mirties. Kai teisėjas perskaitė mirties nuosprendį, jis mandagiai padėkojo. Tuo metu visoje šalyje nuaidėjo aplodismentai. Išgirdę, kad 30-ies žmonių žudikas nuteistas 6 kartus mirties bausme, plojo ne tik buvusieji teismo salėje, bet ir žmonės gatvėje.
Kai V. Mazurkievičių pakorė, o tai buvo 1957-ųjų sausio 31-ąją, jo 46-ųjų metinių dieną, plojimų nesigirdėjo, nes procesas nebuvo viešas – vyko Krokuvos kalėjime. „Gražuolis Vladas“ ir už kilpą ant kaklo padėkojo budeliui ir su visais atsisveikino jam būdinga maniera: „Sudie, ponai, aš išeinu. Tikiuosi, kad greitai ten susitiksime“. Ar taip buvo iš tikrųjų, žino tik dalyvavę egzekucijoje, tačiau po Lenkiją tokios kalbos sklandė.
Mėgo pinigus
V. Mazurkievičiaus tėvas buvo spaustuvininkas ir nuo 13 metų sūnų augino vienas, nes motina mirė. Vladislovas baigė teisės studijas Jogailos universitete. Studentės dėl jo elegancijos ir grožio ėjo iš proto. Jo draugystės siekė ir vyrukai, nes jis visada turėjo pinigų ir neišeidavo iš restoranų, kuriuose draugus vaišindavo.
Tai buvo reto tipo nusikaltėlis, kuris net ir žudė su tam tikro žavesio prieskoniu. Dalies tautos jis net buvo gerbiamas – mat žudė turtuolius, o skurdžioje šalyje pavyduoliams neatrodė, kad tai žiaurus nusikaltimas. Vladislovas buvo turtingas, gyveno prabangiame name Krokuvos centre, turėjo butą Varšuvoje. Vyras labai mėgo pinigus ir už juos buvo pasiryžęs padaryti bet ką, tačiau žmonėms atrodė, kad jis jų nekaupė. Buvo aistringas lošėjas ir geriausių Lenkijos restoranų klientas. Padavėjai sustingę stovėdavo prie jo staliuko ir laukdavo, ko „Gražuolis Vladas“ paprašys, nes žinodavo, kad bus atseikėti dosnūs arbatpinigiai. Neveltui sakoma, kad pinigai – be kvapo, nes padavėjai ir kiti jam patarnaujantieji imdavo juos iš V. Mazurkievičiaus rankų, nors puikiai žinojo, kad jie uždirbti ne prie staklių ar institute.
V. Mazurkievičius teisme prisipažino nužudęs 30 žmonių. Kai Lenkijoje šeimininkavo vokiečiai, jis dirbo gestapo informatoriumi. Krokuvos gestapo viršininkas buvo jo geriausias draugas. Tad žydų turtas į gestapo viršininko rankas dažnai patekdavo per V. Mazurkievičių. Už tai jis nebaudžiamas galėjo žudyti turtingus žydus.
Vladislovas pas juos ateidavo pirkti aukso, šeimininkus pavaišindavo atsineštais sumuštiniais, kurių suvalgę šie krisdavo negyvi – mat maistas buvo užnuodytas kalio cianidu. Karo metais įsitraukęs į nelegalų verslą, Vladislovas tai darė ir komunistinėje Lenkijoje. Prekiavo auksu, užsienio valiuta, deimantais. Nusikaltėlio metodai buvo panašūs. Įdėdavo nuodų į kavą ar arbatą, o mirusias aukas apiplėšdavo. Tačiau kaimynės Jadvygos de Lavo, jos vyro Džono ir sesers Sofijos lavonai buvo rasti išnuomuotame garaže nušauti. Tad galima daryti išvadą, kad „Elegantiškasis žudikas“ nevengė ir kraujo.
V. Mazurkievičius garsėjo kaip žmogus, galintis gauti bet ką. Tad turtuoliai ir prašydavo jo įvairių deficitų: odos, aukso, deimantų. Kai gaudavo pinigus, tuos, kurių nepasisekdavo nunuodyti, nušaudavo į pakaušį. Paprastai tai darydavo, kai auka visai to nesitikėdavo. Lavonus įmesdavo į upes, todėl daugelio kūnų milicija taip ir nerado. Apie juos tardymo metu papasakojo pats žudikas.
O įkliuvo jis, kai viena iš aukų, Stanislovas L., kuriam irgi buvo šauta į pakaušį, liko gyvas. Vyrui ligoninėjė buvo išimta kulka ir šis tardytojams pasakė, kas į jį šovė. Sulaikyto V. Mazurkievičiaus nuomuojamame garaže buvo rasti ir nušautų kaimynų lavonai.
Vabzdžių valdovas
Draugiškas, mandagus, kuklus – taip kaimynai atsiliepė ir apie Arnoldą Bogdaną, kuris irgi prisikiriamas prie serijinių žudikų, žudžiusių tik prostitutes. Apie tokį jo makabrišką poelgį kaimynai sužinojo tuomet, kai Arnoldo bute ėmė pūti nužudytų moterų lavonai, o smarvė ir vabzdžių spiečiai pasklido po visą namą.
Tik tuomet, o tai buvo 1967-ųjų birželis, vienas dvoko neapsikentęs kaimynas nuėjo į Katovicų miliciją. Kadangi jis keletą dienų nematė Arnoldo, tai pamanė, kad šiam atsitikusi nelaimė. Atėjęs prie buto milicijos patrulis rado užrakintas duris, tad į pagalbą pasikvietė ugniagesius. Butas buvo penktame aukše. Nusileidę prie lango virve ir jį išdaužę, ugniagesiai vos neužduso nuo pasklidusio dvoko. Užsidėję dujokaukes ir patekę į vidų, pakraupo. Kambaryje ropinėjo spiečiai vabzdžių ir kirmėlių ir net nebuvo aišku, kiek bute lavonų. Net virtuvėje, puode, buvo aptikta vieno lavono galva.
Tuo metu prie namo susirinkusi minia stebėjo, kaip dirba milicininkai ir ekspertai, kaip iš namo išnešami palaikų likučiai. Minioje kartu su visais stovėjo ir buto šeimininkas, bet milicininkai to nežinojo. Kol jie išsiaiškino, kas buto šeimininkas, kol ėmė jo ieškoti, Arnoldas spėjo pasislėpti.
Milicija išsiaiškino, kad A. Bogdanas dirbo fabrike elektriku. Jis buvo išsiskyręs, tačiau nei kaimynai, nei kolegos niekas apie jį nepasakė nė vieno blogo žodžio. Daugelis jį buvo matę moterų draugijose, bet niekam tai neatrodė įtartina.
Nuleido į kanalizaciją
Vyro paieška ilgai neužtruko. Po kelių dienų jis jau davė parodymus milicijoje. Arnoldas bandė nusižudyti, tačiau nepavyko, tad pats pasirodė milicininkams. Vyras prisipažino nužudęs keturias moteris.
Pirmąją nužudė 1967 –ųjų spalio 12-ąją. Tą dieną jis buvo bare. Prie jo prisėdo išgėrusi moteris, kuri skundėsi neturinti kur pernakvoti. Dar po taurelės Arnoldas Mariją B. pasikvietė į namus. Čia jis pabandė su naujaja pažįstama pasimylėti, tačiau moteris paprašė už tai sumokėti. Arnoldas sakė, kad už seksą niekada nemoka ir paliko moterį ramybėje. Tuomet ji, bent taip pasakojo Arnoldas, persiplėšė rūbus ir pagrasino, kad arba šis sumokąs pinigus, arba ji kreipsis į miliciją ir pasakys, kad jis ketino ją išžaginti. Arnoldas pabandė moterį išmesti iš kambario, tačiau ši priešinosi ir vyrą skaudžiai užgavo. Šis įsiutęs griebė ant spintelės gulėjusį plaktuką ir ternkė moteriai per galvą. Apsipylusi krauju Marija susmuko. Išsigandęs, kad nužudytą moterį gali kas nors pamatyti, Arnoldas sugrūdo ją į sofos patalynės dėžę. Po to tris dienas vyras gėrė ir pjaustė lavoną gabaliukais, nuleisdamas juos į kanalizaciją. Dalis mėsgalių liko kambaryje.
Kitos aukos irgi nebuvo atsitiktinės. Vyras susiieškodavo prostitutę, parsivesdavo namo, o po lytinių santykių pasmaugdavo. Lavonus pjaustė, kaip ir pirmąją auką. Kai bute ėmė dvokti, išėjo iš namų ir parsirasdavo tik tam, kad išvėdintų kambarį. Kartą grįžęs pamatė, kad jo bute – milicija.
Pakaltinamas sadistas
Tardymo metu paaiškėjo, kad vyras lytinį susijaudinimą pasiekdavo tik sadistinio sekso metu. Atsirado ir liudininkių, kurias jis buvo sumušęs ir kankinęs. Net ir jo buvusi žmona pasakojo, kad orgazmą jos buvęs vyras pasiekdavo tik tuomet, kai ją mušdavo. Po to apsikabinęs verkdavo ir prašydavo pasigailėti.
A. Bogdanui tardytojas skyrė psichiatrinę ekspertizę. Po šešių mėnesių jis buvo pripažintas psichopatu, tačiau pakaltinamu. Teismo procesas trūko tik savaitę. A. Bogdanas prisipažino nužudęs moteris ir nesigailėjo. Atvirkščiai, jis teisme pareiškė, kad gailisi tik to, kad nenužudė savo buvusios žmonos.
1968 metų kovą Kotovicų apskrities teismas jam skyrė mirties bausmę, o gruodžio 16-ąją jis buvo pakartas. Prieš lipdamas į kartuves vyras paprašė cigaretės, surūkė ir nuėjo pasitikti mirties.
Petras KURMELIS
