Ar jis jau buvo Pasvalio garbės pilietis? esu įsitikinusi kad jis tokio vardo buvo vertas buvo opats geriausias šio kraššto ambasadorius. Nors tikiu kad jam tas vardas nebuvo svarbus bet manau tai svarbu turėtų būti šio krašto žmonėms. Labai gaila, kad jo nebėra,.

be Malinausko Pasvalys bus nebe tas kaip su juo... :(

Labai,gaila tokio didaus zmogaus,jo tikrai pasvaliui truks

Gaila istikrjuju jis buvo nuostabus zmogus turedavo dau graziu dalyku ir mego izbandymu

...medžių šakos vėjo sukūry šoka Paskutinį savo šokį..Norisi niūniuoti pagal jų liūdną melodiją.. Kokia melancholija, koks ilgesys tų prabėgusių dienų, kurios nebesugrįš..liks tik prisiminimai...O...kad galėtumėm laiką pasukti atgal ir pradėti gyvenimą iš naujo... Deja... visas gyvenimas- tai nesibaigiantis auštantis pavasaris... Už lango auštantis pavasaris... Už lango pliaups lietūs ir mūsų akys tokios liūdnos ir drėgnos, kad sunku bus suprasti ar tai pavasario išdaigos, ar skaudžios ir sunkios mūsų ašaros.. Bet tai susilieja į vieną bendrą visumą, sudarydamos žmogaus ir gamtos harmoniją... Mes nelabai mokame gyventi... Vis kažko laukiame, delsiame, einame gyvenimo keliu lyg ašmenimis.. Ne ten, ne laiku... Esame jauni, todėl vis manome, kad viskam užteks laiko: dar suspėsim, dar pagyvensim.. Bet laikas bėga... ir, žinoma ne mūsų naudai.. Gyvenimas lyg smiltys smėlio laikrodyje, o mes taip ir nepasiekėmė nieko jame... Taip ir likome stovėti gyvenimo kelio viduryje vienui vieni... Tarsi stėbėtumėmė viską iš šalies... O kiek turėjome gražių svajonių, bet... jos taip ir liko tik svajonėmis... Abejingais žvilgsniais stebime, kaip už lango vėjas žvarbiai skverbiasi į medžių šakas, kaip vis šalčiau ir šalčiau juos gąsdina kritimu ant poilsio trokštančios žemės.. Taip kaip, plikos medžių šakos gąsdina užuovėjos ieškančius ir girdim tylią aimaną: ... per vėlu..... jau per vėlu..... Žinom, nurims vėjas, vėl išauš saulėtas rytas... gyvenimas eis į priekį... išplėšdamas dalelę mano širdies...