Vokietijoje ties Ešdės miestu įvykusi geležinkelio katastrofa yra didžiausia pasaulyje greitųjų traukinių katastrofa. Joje žuvo 101 keleivis, o dar 105 buvo sužeisti.
Greičiau už lėktuvą
Tai atsitiko 1998 metų birželio 3 dieną. Ankstų rytą, 5 valandą 47 minutės, 800 vietų greitasis keleivinis traukinys Nr. 884 iš Miuncheno pajudėjo į Hamburgą. Nors tai buvo gan populiarus maršrutas, tą kartą vagonai nebuvo labai pilni. Dvylikoje jų įsitaisė apie 280 keleivių.
Minutė kita, ir ekspresas pasiekė 250 kilometrų per valandą greitį. Kas įsitaisę pasnausti, kas vartydami rytinę spaudą, keleiviai buvo ramūs ir apie jokią katastrofą nė negalvojo, nes per 7 metus nė vienas greitasis traukinys nebuvo papuolęs į jokią avariją.
Šie ekspresai, lekiantys per Vokietiją daugiau kaip 200 kilometrų per valandą greičiu, buvo šalies pasididžiavimas. Patogūs vagonai, šiuolaikinis valdymas. Galima sakyti, mašinistai tik stebėdavo įrenginių darbą – viską atlikdavo kompiuteriai. Tuo metu tokie traukiniai per dieną Vokietijoje perveždavo apie 65 000 keleivių. Trumpesniems atstumams jie buvo gerokai populiaresni už lėktuvus, nes beveik per tokį patį laiką atveždavo tiesiai į kurio nors miesto centrą.
Sustabdyti sutrukdė instrukcija
Niurnberge to traukinio vagonai pasipildė ir juose jau sėdėjo apie 400 keleivių. Jorgas Ditmanas su žmona ir 6 metų sūnumi įsitaisė pirmajame vagone. Jie važiavo atostogauti. Jau buvo išaušę, tad J. Ditmanas, kaip ir daugelis kitų keleivių, stebėjo pro langą lekiančius vaizdus. Ties Ešde traukinys šiek tiek sulėtino ir ėmė važiuoti maždaug 200 kilometrų per valandą greičiu.
Tuo metu visi keleiviai išgirdo kažkokį trinktelėjimą. J. Ditmanas ne tik išgirdo, bet ir pamatė, kaip tarp jo žmonos ir sūnaus per vagono grindis įlindęs įstrigo kažkoks metalinis strypas. Laikrodžiai tuo metu rodė 10 valandų 56 minutes.
J. Ditmanas paliepė žmonai ir sūnui eiti į kitą vagoną, o pats nuskubėjo ieškoti traukinio palydovų. Vieną jų surado trečiame vagone. Vėliau J. Ditmanas prisiminė, kad jam atrodė, jog ieško visą amžinybę. O blogiausia, kad tas surastas palydovas nesutiko stabdyti greitojo traukinio. Pagal kompanijos taisykles palydovas pats turėjo įsitikinti, ar tai būtina padaryti. Taigi abu vyrai pasuko pirmojo vagono link, tačiau to įstrigusio strypo nebespėjo pamatyti...
Pamanė, kad nukrito lėktuvas
Traukinys pradėjo siūbuoti į šonus. 10 valandą 59 minutės vagonai nušoko nuo bėgių ir trenkėsi į autostrados, pro kurią ėjo geležinkelio bėgiai, tiltą...
Netoli tilto gyvenanti Erika Karla tuo metu su vyru kaip tik pusryčiavo. Išgirdę smūgį sutuoktiniai pagalvojo, kad nukrito lėktuvas. Tačiau išėjus pro duris moteris pamatė, kad netoli jos namų voliojasi traukinio vagonai.
Erika tuoj pat paskambino gelbėjimo tarnybai. Pirmieji – 11 valandą 2 minutės – atskubėjo ugniagesiai. Jie pamatė, kad sugriautas tiltas, o 8 vagonai sugrūsti kaip armonika. Niekas nedegė, bet šimtai gyvų likusių žmonių buvo pakliuvę į spąstus.
Tuoj pat kaukdamos atlėkė policijos, greitosios pagalbos mašinos, atskrido sraigtasparniai. Kaipmat buvo nuardytas kontaktinis tinklas ir prasidėjo gelbėjimo operacija. 11 valandą 18 minučių Vokietijos geležinkelių bendrovė oficialiai patvirtino apie įvykusią katastrofą, o dar po 7 minučių buvo nutrauktas bet koks traukinių judėjimas šia linija. Tuo metu gelbėtojai jau buvo ištraukę 40 žuvusiųjų ir tiek pat sužeistųjų.
Vagonai lyg armonika
Gelbėjimo operacija truko net 3 dienas. Šalia katastrofos vietos išaugo palapinių miestelis. Sunkiai sužeistieji sraigtasparniais buvo skraidinami į Celės ir Hanoverio, o kiti – į mažesnes aplinkines ligonines. Daliai sužeistųjų medikai pagalbą teikė palapinėse, dalis buvo nešami į už 270 metrų esančią gimnaziją.
Kai kurie vagonai buvo visiškai sumaitoti. Per 200 tonų sveriantis autostrados tiltas vagoną restoraną suspaudė net iki 15 centimetrų. Tad ten gyvam išlikti buvo neįmanoma.
Į avarijos vietą kartu su gelbėtojais atvyko ir prokuratūros darbuotojai, geležinkelio specialistai. Jie labai greitai nustatė, kad lokomotyvas ir du pirmieji vagonai pralėkė pro tilto atramas jų nekliudydami. Tilto atramas nukirto trečiasis vagonas, tačiau pro tiltą jis dar prašoko. Vagonas jau buvo nušokęs nuo bėgių ir užmušė du kelio darbininkus, kurie dirbo po tiltu – galima sakyti, kad tai buvo pirmos šios katastrofos aukos. O daugiau pirmuosiuose trijuose vagonuose niekas nenukentėjo. Lokomotyvas išvis sustojo tik už 2 kilometrų nuo nelaimės vietos.
Ketvirtas vagonas dar irgi suspėjo prašokti pro griūvantį tiltą, bet jau virto ant šono ir trenkėsi į medžius.
Tilto nuolaužos užgriuvo penkto vagono galą, vis dėlto jis dar ištrūko iš po nuolaužų ir nuriedėjęs nuo bėgių sustojo.
Visi kiti vagonai traiškė vienas kitą, o juos dar prispaudė ir tiltas. Pirmiausia – šeštąjį vagoną, kuriame buvo restoranas, paskui – ir ant jo virstančius septintą, aštuntą ir devintą vagonus. Dešimtas, vienuoliktas ir dvyliktas vagonai irgi nukentėjo, bet gerokai mažiau nei viduriniai. Automatiškai įsijungę stabdžiai padėjo ant bėgių išsilaikyti ir užpakaliniam lokomotyvui.
Dėl metalo nuovargio
Dabar tardytojams ir specialistams reikėjo išsiaiškinti, kodėl visa tai įvyko. Buvo nustatyta, kad dar 6 kilometrai iki katastrofos vietos buvo pažeisti bėgiai. Tai atsitiko tada, kai strypas perrėžė pirmojo vagono grindis ir J. Ditmanas išskubėjo ieškoti palydovo. Beje, Ditmanų šeima per katastrofą nenukentėjo, nes buvo pirmuose vagonuose.
Specialistai ilgai aiškinosi, kas tai per strypas, kol galų gale paaiškėjo, kad tai metalinė dalis, nutrūkusi nuo vagono rato. Visą kelią iki katastrofos vietos ji taip ir vilkosi pažeisdama bėgius, kol vienoje vietoje, likus 200 metrų iki pervažos, papuolė į iešmą ir pervedė strėles. Pirmieji du vagonai ir lokomotyvas dar nuriedėjo savo keliu, o trečias jau pasisuko šonu ir nukirto tilto atramas...
Po ilgų tyrinėjimų buvo nustatyta, kad dėl metalo nuovargio vienas rato sluoksnis įskilo ir atsivyniojo nuo rato. Mat greitiesiems traukiniams, kad būtų mažiau triukšmo, buvo pradėti naudoti ratai iš dviejų sluoksnių ir izoliacijos tarp jų. Ir tik po katastrofos paaiškėjo, kad tokie ratai yra nepatikimi, tad vėl buvo sugrįžta prie viensluoksnių ratų.
Ši katastrofa Vokietijos geležinkelių bendrovei kainavo 25 milijonus eurų – tiek buvo išmokėta žuvusiųjų giminėms, sužeistiesiems. Dar daugiau bendrovė patyrė nuostolių kuriam laikui praradusi keleivių pasitikėjimą.
Tik faktai:
Traukinių katastrofos Europos šalyse, palyginti su Azija ar Pietų Amerika, įvyksta retai, o ir jų padariniai nebūna tokie skaudūs.
Pernai vasario mėnesį Belgijoje susidūrus dviem traukiniams žuvo 18 žmonių.
2009 metų birželį Italijoje dujas gabenantis traukinys rėžėsi į namus. Žuvo 22 žmonės.
2008 metų rugpjūtį keleivinis traukinys Čekijoje rėžėsi į tiltą. Žuvo 6 žmonės.
2006 metų birželio mėnesį Ispanijoje, Valensijos metropolitene, žuvo 30 žmonių.
2006 metų sausio mėnesį Juodkalnijoje, sugedus stabdžiams, traukinys nuriedėjo į tarpeklį. Žuvo 39 žmonės.
2003 metų birželį Ispanijos pietryčiuose susidūrus keleiviniam ir prekiniam traukiniams, žuvo 27 žmonės.
