- Ar Lietuvoje komentarai apie procesus Rusijoje yra pateikiami gilinantis į situaciją? O gal įvykių Rusijoje vertinimas yra tiesiog stipriai veikiamas įvairiausių stereotipų, rusofobijos ar rusofilijos?
- Gilesnės analizės apie tai, kas vyksta Rusijoje, Lietuvoje nėra itin daug. Dažnai mes vertiname šią valstybę vadovaudamiesi jau iš anksto žinomomis konstantomis. Be abejo, galima kokius dvidešimt kartų parašyti apie tai, kad Rusija yra autoritarinė valstybė. Bet kartas nuo karto reikia pasvarstyti ir apie tai, jog Rusijos visuomenės tradicijos iš principo nėra palankios demokratijai. Ką puikiai iliustruoja absoliučiai bedantės ir beviltiškos demokratinės opozicijos Rusijoje būklė. Lygiai taip pat Lietuvoje įprasta kalbėti apie informacinę, kultūrinę (ir pan.) Rusijos įtaką Lietuvai, tačiau niekas dar nėra įvertinęs, kokį realų poveikį visa tai daro Lietuvos visuomenei, jos politinėms ar geopolitinėms preferencijoms. Be to, Rusijos klausimas – neatsiejama politinės konkurencijos Lietuvoje dalis. Todėl vienos politinės jėgos stengiasi nuolat sugrėsminti šį veiksnį, o kitos atvirkščiai – siūlo įvairius „sugyvenimo“ su dabartine Rusija receptus. Kitaip tariant, Lietuvoje galima atrasti ir rusofilijos, ir rusofobijos apraiškų. Bet tai natūralu, nes tai užkoduota mūsų istorinėje patirtyje.
- Ar E. Lucaso pasiūlyta naujojo šaltojo karo sąvoka yra tinkamas terminas dabartiniams Vakarų santykiams su Rusija nusakyti? O galbūt tai dar viena atgyvenusi klišė, kuria stengiamasi sukonstruoti norimą pasaulio suvokimą?
- Viskas turbūt priklauso nuo to, kokį turinį mes norime suteikti naujojo šaltojo karo sąvokai. Tarkime, šiuolaikiniame pasaulyje valstybės gali būti efektyviai kontroliuojamos, net jeigu jos ir nepriklauso kitos valstybės jurisdikcijai. Kitaip tariant, „vasalizuoti“ Lietuvą Rusija gali užvaldydama šalies energetikos sektorių, viešąją informacinę erdvę ir kitas sritis. Kodėl tokių Rusijos veiksmų negalima apibūdinti kaip naujojo šaltojo karo? O įvairių klišių arba vadinamųjų diskursų kūrimas – neatsiejama šiuolaikinės tarptautinės politikos dalis. Nors tai dažniausiai didžiųjų valstybių užsiėmimas, Lietuva irgi turi išmokti naudotis įvairiais diskurso kūrimo instrumentais, nes šiuolaikiniuose tarptautiniuose santykiuose ypatingai svarbu sugebėti kitiems primesti savąją tarptautinės sistemos realybės sampratą, t. y. savąjį to, kas vyksta pasaulyje, apibrėžimą.
- Ko siekia Rusija žaisdama su Pietų Osetijos bei Abchazijos nepriklausomybės siekiu? Ar šių separatistinių regionų pripažinimas yra įmanomas scenarijus?
- Pirmiausia reikia pasakyti, jog Kosovo epopėja tikrai nepalengvins šių separatistinių regionų reintegracijos į Gruziją. Galima daug kalbėti apie tai, kad Kosovas – išskirtinis atvejis, bet sunku paneigti ir tai, kad šis atvejis atveria kelią įvairiems Rusijos geopolitiniams žaidimams. Manipuliuodama šiais kvazi-valstybiniais dariniais siekia primesti Tbilisiui savo žaidimo taisykles. Tarkime, pasiūlyti šių regionų reintegracijos į Gruziją galimybę mainais į Tbilisio neutralumą, t. y. atsisakymą integruotis į NATO ir ES. Iš esmės būtent tokį modelį Maskva siūlo Moldovai Padnestrės atveju. Vargu, ar Rusija ryšis eiti iki galo ir pripažinti šių darinių nepriklausomybę, bet tuo, jog Maskva iš susidariusios situacijos (po Kosovo) sieks išpešti kuo daugiau naudos sau, abejoti irgi neverta.
- Ar įmanoma pasiekti vieningą nuomonę ES santykiuose su Rusija? Ko tam reikėtų?
- Vargu, nes tam reikėtų fundamentalių pokyčių. O žodžiai fundamentalumas ir Europos Sąjunga dera itin sunkiai. Šioje Bendrijoje viskas vyksta palaipsniui, be šoko terapijų. Tai įprasta vadinti nuolatinėmis kompromisų paieškomis. Tuo tarpu Maskva šia ES inercija sumaniai naudojasi. Pirmiausia, Rusija sugeba daryti įtaką ES tose srityse, kur Europos šalys nekalba „vienu balsu“. Šios sritys – visų pirma, energetika – yra ypač glaudžiai susijusios su kiekvienos Europos valstybės nacionalinio saugumo sistema. Kitaip tariant, šios politikos labai sunkiai pasiduoda viršvalstybiniam ES reguliavimui, nes tai „aukštoji“ politika, kurioje kiekviena ES šalis nori išlaikyti kuo daugiau suvereniteto. Visai kitas reikalas su tomis valstybėmis, kurios suvereniteto šiose srityse jau seniai neturi – tarkime, Lietuva. Būtent tai ir lemia Lietuvos interesą, kad ES, sukūrusi bendrą energetikos politiką, galėtų tiesiog užpildyti tą savarankiškumo vakuumą. Dar viena praktiškai neįveikiama kliūtis yra didžiųjų ES valstybių ekonominis merkantilizmas (energetiniai ištekliai, investicijų į Rusijos rinką galimybės) – tai veiksnys, kuris skatina „sugyvenimo“ ar netgi „prisitaikymo“ prie Rusijos politiką. Be viso to, ES santykiuose su Maskva yra labai inertiška, nesugeba Rusijai jautrių klausimų susieti su ES šalims svarbiomis problemomis. Iš esmės tai reiškia, jog Rusija bent jau kol kas yra vienas iš tų išorinių veiksnių, kuris išryškina geopolitinį ES neįgalumą.
- Kokios politikos naujojo Rusijos prezidento atžvilgiu turėtų laikytis Lietuva? Ar yra neišnaudotų užsienio politikos galimybių santykiuose su Rusija?
- Rusijos politinio režimo architektūra yra surėdyta taip, kad Lietuvai laikytis aiškiau strategiškai orientuotos politikos naujojo Rusijos prezidento atžvilgiu būtų įmanoma tik tuo atveju, jeigu Lietuva turėtų „priėjimą“ prie D. Medvedevo ar artimiausios jo politinės aplinkos. Kol to nėra, vargu, ar apskritai kokia nors politinė linija gali duoti realų rezultatą. Be abejo, šiame kontekste galima kelti klausimą, kokį santykių su Rusija modelį turėtų rinktis Lietuva. Variantai gali būti įvairūs: nuo Lietuvos kaip „finliandizuotos“ provincijos iki Rusijos „sulaikymo“ politikos. Tarkime, Latvija, šios šalies premjero žodžiais tariant, jau pasirengusi tapti Rusijos „tramplinu“ į ES. Iš esmės tai reiškia, jog Latvija renkasi savanoriškos „finliandizacijos“ scenarijų, kuris, viena vertus, gali būti ekonomiškai naudingas, antra vertus, gali pakirsti šios valstybės politinio savarankiškumo pamatus. Nemanau, kad Lietuva turėtų rinktis „latvišką“ kelią. Tačiau kartu abejoju, ar nuolatinis Rusijos grėsmės akcentavimas, dažnai primenantis galvos daužymą į sieną, irgi yra optimalus santykių su Rusija receptas.
- „Smegenų centrai“ – kas tai? Koks jų vaidmuo Lietuvoje? Kokie yra Rytų geopolitikos studijų centro tikslai bei prioritetai?
- „Smegenų centrai“ – institucijos, atliekančios analitinius tyrimus, susijusius su svarbiais ir aktualiais vidaus ir tarptautinės politikos klausimais. Filadelfijoje įsikūręs Užsienio politikos tyrimų institutas, kuris visai neseniai paskelbė tarptautinį „smegenų centrų“ reitingą, teigia, jog analitinių institucijų poreikį paskatino informacinė revoliucija, globalizacija bei valstybės funkcijų plėtra. Daugelis politikos klausimų tapo itin kompleksiniais, todėl stipriai išaugo ekspertinių analitinių žinių, pateikiamų „tinkama forma ir reikalingu metu“ paklausa. Kitaip tariant, „smegenų centrai“ pagal savo prigimtį atlieka analitines funkcijas, kurių negali atlikti grynai akademinės institucijos, žiniasklaida, politinės partijos ir pan. Būtent čia ir slypi „smegenų centrų“ pridėtinė vertė. Ir šią vertę pirmiausia suvokė anglosaksiškas pasaulis. Ar tokios institucijos gali būti vertinamos ir Lietuvoje, kol kas dar anksti kalbėti. Tačiau akivaizdu, jog mūsų šalyje tai dar nėra „įsisavinta“ erdvė. Tarkime, išties yra labai įdomu stebėti, kaip JAV intelektualinėje erdvėje tarpusavyje konkuruoja demokratų arba respublikonų politinę liniją remiančios analitinės institucijos. Būtent šiuose debatuose išryškėja, kokią JAV viziją mato neokonservatoriai, kokią neoliberalai. Taip ir pati viešųjų debatų sfera persikelia į kokybiškai aukštesnį lygmenį. O Lietuvai, regis, kol kas tai negresia. Būtent šiame kontekste ir išryškėja Rytų geopolitikos studijų centro tikslai ir prioritetai – pasitelkiant akademinį potencialą nagrinėti ir vertinti politinius, ekonominius ir socialinius reiškinius NVS erdvėje, prisidėti kuriant ilgalaikį Lietuvos užsienio politikos Rytų atžvilgiu modelį, plėsti viešųjų debatų sferą šiais klausimais ir panašiai.
