Jos nenorą kalbėtis ir tai, kad žurnalistams nebuvo leista užduoti daugiau klausimų, specialistai vertino kaip nevykusios komunikacijos pavyzdį. Tiesa, tai ne pirmas toks atvejis, panašių problemų ši Vyriausybė turėjo ir daugiau.
Visgi sutinkama, kad ne nenoras kalbėtis yra didžiausia problema, kamuojanti mūsų valdžios atstovus. Politologai ir politikos apžvalgininkai sako, kad blogi sprendimai lemia blogą komunikaciją, nors bandoma sakyti priešingai.
Kaliningrado tranzito atveju, pasak ekspertų, tiesiog reikėjo visuomenei atvirai pasakyti, kad yra problemų, spaudimo ir kitų dalykų. Neatskleidžiant valstybės paslapties buvo galima visuomenei deramai iškomunikuoti problemas, su kuriomis susidūrė valdžia, bet buvo pasirinkta to nedaryti, neigti, slėptis ir vengti klausimų.
Vyriausybė, kaip studentas: pasigyrė, bet egzamino neišlaikė
Komunikacijos ekspertas Mantas Martišius sako, kad Vyriausybės komunikacija yra, kaip moksleivio, kuris žadėjo išlaikyti egzaminus ir įstoti į universitetą, bet patyrė fiasko.
„Jei reikėtų pasakyti, kaip atrodė iš Vyriausybės pusės, tai atrodė, kaip studentas, kuris pasakė, kad egzaminas išlaikytas, bus geras pažymys. O kai paaiškėjo rezultatai, tai drąsos ir užsidegimo nebeliko. Rusijos atžvilgiu tai buvo isteriška komunikacija pradžioje, o vėliau išgirdus sprendimą viskas buvo traktuojama, kaip didžiulis laimėjimas. <...> Vienu metu atrodė, kad komunikacinį karą laimime mes, o Rusijos pusė buvo gana neadekvačiai rėkaujanti, bet vėliau rezultatą, tai yra išaiškinimą, jie pristatė, kaip pasaulio čempionato laimėjimą. Tai tokia keistoka ta komunikacinė situacija buvo“, – svarstė M. Martišius.
Jis pridūrė, kad natūralu, jog nepasisekus ir situacijai pasisukus kitaip, nei planuota, Vyriausybė kalbėti apie tai nenorėjo. Kai sužinota, kad iš Briuselio neateis palankios žinios, atsirado noras užsidengti, užsidaryti ir galvoti, kad visuomenė turėtų pasidomėti kitomis temomis ir dalykais, o ne tuo, kas juos tuo metu išties domino.
„Pradžioje apie Kaliningrado tranzitą daugiausiai kalbėjo Užsienio reikalų ministras, šiek tiek prezidentas, šiek tiek Seimo Užsienio reikalų komiteto nariai, o vėliau, kai jau reikėjo srėbti košę, tai jau reikėjo eiti Ingridai Šimonytei kalbėti.
Sunki ten jos situacija buvo, nes įsivaizduokite, porą savaičių visi kalbėjo vienaip, kad ir tavo Vyriausybės nariai, partijos bičiuliai, o paskui viskas pasirodo kitaip, nei kalbėta. Ministrė pirmininkė turėjo atsistoti ir vos ne visas kritikos strėles prisiimti sau. Nors ne ji buvo tas žmogus, kuris sakė, kad geriausiai išlaikė egzaminą“, – sakė M. Martišius.
Jis įsitikinęs, kad komunikacinės krizės nesikartoja, kartojasi blogi sprendimai, kuriuos bandoma pridengti prasta komunikacija.
„Sakoma, sprendimas geras, bet komunikacija bloga. Ir visą laiką bandoma kvailą sprendimą pateisinti bloga komunikacija, bet tai nebūna taip. Prisiminkime pabėgėlių istorijas, kai Vidaus reikalų ministerijos atstovai vis kalbėdavo, kad čia sprendimai geri, tik iškomunikuota blogai. <...> Europos Teisingumo Teismas gi ką tik pasakė, kad būtent sprendimai ten buvo blogi, nors bandyta vėl nurašyti nesusikalbėjimui“, – sakė komunikacijos specialistas.
Galima buvo pasakyti viską, kaip yra
O štai politikos apžvalgininkas Virgis Valentinavičius įsitikinęs, kad premjerei, skirtingai nei kitiems politikams, nebaisu būti apkaltintai bloga komunikacija, nes taip geriau, nei būti kaltinama blogais darbais.
„Tai, kad Vyriausybė nenori kalbėti su visuomene yra daugiau opozicijos argumentas. Ji irgi skundžiasi, kad su mumis nebendrauja, nors valdytieji sako, kad bendraujam, bet opozicijai neužtenka. Tai panaši situacija ir su bendravimu su visuomene. Šios premjerės ir Vyriausybės bėdos seka iš to, kad jiems svarbiausia yra darbas, tai svarbiau už komunikaciją ir ji dažnai pamirštama. Tai dažnai yra priešybė prezidentui Gitanui Nausėdai. <...> Būtų geriau, žinoma, turėti ir darbus ir komunikaciją, bet, matyt, ne visada išeina“, – sakė V. Valentinavičius.
Jis įsitikinęs, kad premjerė galvoja, jog sprendimai svarbiau už kalbėjimą apie juos, todėl, jei kritikuojama komunikacija – nėra taip baisu.
„Kaliningrado klausimais labai anksti Vyriausybė ir prezidentas pradėjo slėptis, nes, matyt, buvo rimtai sunku ir realiai nežinota, ką daryti. Užsienio reikalų ministras net atostogų išėjo, tada atrodė ne laiku, bet dabar aiškėja, kad tiesiog susitaikė su tuo, kad nieko negalima padaryti. Manau šiuos dalykus buvo galima paaiškinti, žinoma, neatskleidžiant paslapčių. To nebuvo padaryta“, – sakė politikos apžvalgininkas.
Blogi sprendimai, o ne komunikacija
Apžvalgininkas Marius Laurinavičius gi tikina, kad Lietuvos Vyriausybę ištiko ne komunikacijos, o politinės valios krizė. Anot jo, negalima gerai iškomunikuoti blogo politinio sprendimo. Briuselio išaiškinimo priėmimas, pasak politikos apžvalgininko, yra mūsų kapituliacija.
„Estai, tarkime, neturi radikalios pozicijos, bet jie aiškiai pasakė, kad tai tragiškai blogas signalas agresoriui. Nuolaidos Rusijai visada lemia dar blogesnius dalykus. Tai turėtų būti aišku visiems. Už mūsų nugaros yra politiškai įteisintos specialiosios Rusijos tranzito teisės į Kaliningradą. Mes derybų į Europos Sąjungą metu iškovojome, kad to nebūtų. O dabar kapituliavome“, – griežtai kalbėjo M. Laurinavičius, pripažinęs, kad visuomenei nepasakyta, koks iš esmės buvo priimtas sprendimas ir ką jis reiškia.
Žinoma, pasak jo, tarptautinė situacija yra sudėtinga, tai nėra tik mūsų sprendimas, bet mes nutarėme ne ginti savo interesus, bet tiesiog kapituliuoti.
„Stebint iš šalies visą situaciją, atrodo, kad jei Europos Komisijai būtume aiškiai pasakę, kad mes su išaiškinimu nesutinkame arba reikėjo palaukti Vadovų Tarybos. <...> Ne viską galima papasakoti viešai, bet čia nėra bėda tame, ko mes negalime pasakyti.
Dabar yra priimtas sprendimas „dėl šventos ramybės“. Tai viešai ir pasakoma, kalbama apie „transatlantinę vienybę“, bet ką tai reiškia? Nuolaidas Rusijai? Tai prieštarauja nuosekliai mūsų užsienio politikai kitais klausimais. Jei mes pasiduodame tokiu klausimu, tai, kam reikia Seimo rezoliucijos dėl Rusijos, kaip teroristinės valstybės? Kam reikalingas ambasadoriaus išsiuntimas?
Tada laikykimės vokiškos pozicijos, ką dabar ir padarėme. Taip, mes galėjome kažko išsigąsti. Bet tokie dalykai, kaip NATO valstybių gynyba nėra sprendžiama derybose dėl va tokių interesų. Mes negalime išduoti savo nacionalinių interesų, nes tik išdavę juos pasiektame, kad Vokietija prisidėtų prie mūsų gynybos? Tada, ko verta ta gynyba?
Jei taip mąstyti, tai yra diskreditavimas pačios idėjos. Nes tada, kaip mes galime būti tikri, kad kada vėliau Vokietija nepasakys, kad štai reikia deeskaluoti, nesiųsime mes tos brigados“, – svarstė M. Laurinavičius, patikinęs, kad nesupranta tokios politikos ir kodėl buvo padaryta tas, kas buvo padaryta.
Jis pridūrė, kad iš visos valdžios atstovų, premjerė vienintelė pripažino, kad Lietuva nėra patenkina Briuselio sprendimu. Kiti gi, sveikino ir pateikinėjo tai, kaip laimėjimą.
