Prezidento kalba – ilga ir joje yra daug „turėtų“, bet ar ne per mažai buvo „turėjau“? Nes tai yra paskutinė kalba prieš kitų metų prezidento rinkimus. Ponia Neringa, ar netrūko savikritikos, kad Nausėda apžvelgtų padėtį ne tik šalyje, užsienio politikoje, bet apžvelgtų ir tai, ką jis, kaip prezidentas, padarė?
N. Bliūdžiūtė: To trūko, bet aš nežinau, ar tai buvo apibendrinanti kalba. Nes jeigu tokia buvo planuota, tada tikslas nebuvo pasiektas. Tai buvo tradicinis metinis pranešimas, kuriame išskirtas vienas aiškus akcentas – saugumas.
Šiaip, man ši kalba, kaip politinė, nėra stipri, nes apibendrinimo, kas svarbaus įvyko per ketverius metus, kaip prezidentui, nebuvo.
Taip pat, ką jis norėtų padaryti per ateinančius metus, nes liko vieneri metai jo kadencijos, koks pažadas visuomenei paskutiniems metams, to irgi nebuvo.
O ankstesnėse kalbose, kaip jums atrodo, irgi tos savikritikos nebuvo? Kodėl prezidentai nepažiūri į save iš šono per metinius pranešimus?
N. Bliūdžiūtė: Na, čia tokia mūsų visuomenės kultūra. Mes gi nemėgstame apie save blogai kalbėti, tą paliekame politiniams oponentams.
Taip, būtų gerai, kad politikai sugebėtų pasakyti „norėjau, bet nepavyko“, bet negaliu dabar įvardinti pavyzdžių, kuris lyderis sugebėjo tai padaryti.
Pone Dumbliauskai, jūsų nuomone, turėjo būti tų kirčių ir sau? Arba pasakymų, ką prezidentas padarys per ateinančius metus?
V. Dumbliauskas: Galbūt tik Grybauskaitė po „tulpių pašto“ situacijos prisiėmė kaltę ir visi tada stebėjosi, nes ji gi stipri asmenybė, kuri, matyt, nemėgsta prisiimti kaltės.
O Nausėda labiau save gyrė. Jis save gretino su Duda, Macronu. Paskui, sako: „Aš ir su Joe Bidenu matysiuosi ir jam pasakysiu, kad be Amerikos Europos saugumas...“ Nu, banalybė pasakysi, visiems aišku, net vaikui aišku, kad be Amerikos mums kū-kū, prieš užsienį neatsilaikytume.
Tas gretinimas šypseną kėlė. Kad tu sugretinsi save su Duda, Macronu, Bidenu, nuo to nepakilsi akyse.
Tu turi pats būti stipri asmenybė, kad Bidenui būtų su tavimi įdomu susitikti. Grybauskaitę, pavyzdžiui, ją žinojo visi ir Europoje, ir Amerikoje. Tai čia, sakyčiau, toks bandymas save pakelti, nelabai sėkmingas.
O dėl klaidų pripažinimo aš nė kiek nenustebau, kad to nebuvo, nes jis žiūri į priekį, jam reikia kalbėti apie ateitį, rinkimus, kuriuos nori laimėti. Jis tikrai dalyvaus juose ir čia yra akivaizdu. Tai čia tik apie tai buvo galvota.
Visą įrašą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
--Kaip Šimonytė daro su jai neįtikusiais.
-- Ir nieko blogo LIETUVAI, kol kas nepadare, iskyrus, kad nepradeda teismu kolaborantu dinastijai ir jos marionetems.
