Gabija Narušytė, Saulius Liauksminas, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Prezidentės patarėjas Nerijus Rasburskis pastebi, kad pastaruoju metu Vilniaus šilumos ūkis monopolizuojamas kelių privatininkų, tačiau privati iniciatyva nelinkusi daryti nuolaidų savo pelno sąskaita. „Prezidentūra pagaliau suprato, kad, visaip skatindama prisijungti mažas elektrines arba privačius šilumos gamintojus, nesumažina kainos, o ją padidina“, – sako Respublikinių būsto valdymo ir priežiūros rūmų vadovas, miesto tarybos narys Juozas Antanaitis.
Siekiant sumažinti šilumos kainas sostinėje, būtini ryžtingi valstybės sprendimai investuojant ir sureguliuojant Vilniaus energetikos ūkį, antradienį sakė prezidentės vyriausiasis patarėjas Nerijus Udrėnas. Pasak prezidentės patarėjo N. Rasburskio, valstybės ryžtas galėtų pasireikšti didesniu valstybės dalyvavimu modernizuojant šilumos gamybos įrenginius. „Investuojant valstybei, valstybės kapitalo grąža kartais mažesnė, todėl nauda, kuri yra generuojama pakeičiant gamtines dujas, brangų kurą į lietuvišką biokurą, būtų daug didesnė ir vartotojai poveikį pajustų gan greitai“, – mano N. Rasburskis.
LRT radijo laidoje taip pat dalyvavo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos vadovas Vytautas Stasiūnas, namų bendrijos Varėnoje pirmininkas Algimantas Radzevičius, LRT radijo bendradarbė Šiauliuose Lidija Jankauskienė ir LRT radijo bendradarbė Kaune Agnė Kairiūnaitė.
– Pone Rasburski, kokie turi būti ryžtingi Vyriausybės sprendimai, apie kuriuos kalba Jūsų kolega ponas Udrėnas?
N. Rasburskis: Vilniaus miesto šilumos ūkiui modernizuoti iki 2020 m. reikia apie 1 mlrd. litų investicijų. Tai įvardija tiek savivaldybės samdomi ekspertai, tiek Nacionalinės šeimos ūkio plėtros programos rengėjai – Lietuvos energetikos instituto specialistai. Todėl Vilniaus miesto šilumos kainas lems ateinančio laikotarpio sėkmingos investicijos atnaujinant patį šilumos ūkį. Naujas septynerių metų finansinis periodas numato galimybę bendru Europos ir valstybės mechanizmu finansuoti iki 50 ar šiek tiek daugiau procentų investicijoms būtinų lėšų. Tačiau valstybė vis tiek turi rasti pusę sumos. Kaip minėjau, Vilniaus miesto savivaldybei reikia rasti dar 0,5 mlrd. litų. Todėl šiandien turime dvi alternatyvas: arba padaryti tai, ką dabartinis meras padarė dar 2002 m. (t. y. išnuomoti šilumos ūkį ilgam laikotarpiui ir įpareigoti nuomininką sumokėti tą 0,5 mlrd. litų atliekant investicijas), arba, ką taip pat daro dabartinis meras, derėtis su Vyriausybe ir leisti jai galimai skubiau modernizuoti šilumos ūkį.
– Kaip minėjo prezidentės patarėjas, sąskaitas už šilumą būtų galima sumažinti sureguliavus Vilniaus energetikos ūkį. Kaip būtų galima tai padaryti?
N. Rasburskis: Reguliavimą atlieka Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Pirmas žingsnis – Kainų komisijai ne tik vertinti pasekmes, bet ir stengtis, kad investicijos į šilumos ūkį būtų skubiau atliktos ir kad būtų racionalios.
– Kodėl dabar apie tai kalbate? Juk tai jau įsisenėjusi problema.
N. Rasburskis: Kalbame, nes gal nuo praėjusių metų pradžios matome, kad Vilniaus šilumos ūkį gana intensyviai monopolizuoja privačios iniciatyvos. Tarkime, šiuo metu jau veikia „Icor“ pastatyta katilinė „Aliejaus investicijos“, kurios galia – apie 24 MW, baigiama statyti „Bionovus“ katilinė, kurios galia – daugiau kaip 50 MW. Patirtis aiškiai rodo, kad privati iniciatyva nėra linkusi daryti nuolaidų savo pelno sąskaita. Tarkime, pirmą komercinio eksploatavimo mėnesį „Aliejaus investicijų“ katilinė šilumą „Vilniaus energijai“ pardavė tik vienu centu pigiau. Kitaip sakant, kaina sumažėjo minimaliai.
– Ką šiuo atveju gali valstybė?
N. Rasburskis: Kaip ir minėjau, tai aktyvesnis valstybės dalyvavimas modernizuojant šilumos gamybos įrenginius – tiek finansuojant pačius projektus, tiek reikalaujant mažesnių kainų šilumos vartotojams, t. y. mažesnio pelningumo atliktoms investicijoms. Tarkime, „Aliejaus investicijos“ katilinė per vieną mėnesį uždirbo apie 1 mln. litų. Kitaip sakant, projektas, kai šiluma parduodama už dujų kainą, atsipirks per porą metų. Investuojant valstybei, valstybės kapitalo grąža kartais mažesnė, todėl nauda, kuri generuojama pakeičiant gamtines dujas, brangų kurą į lietuvišką biokurą, būtų daug didesnė ir vartotojai poveikį pajustų gana greitai.
– Pone Rasburski, galbūt jau rengiamas koks planas, siūlymas Vyriausybei ar Seimui? Gal bus koreguojami kokie nors įstatymai?
N. Rasburskis: Šiuo metu rengiama svarbiausia šių metų programa, t. y. Nacionalinio šilumos ūkio plėtros programa, kuria remdamasi kiekviena savivaldybė, tiesiogiai atsakanti už šilumos ūkio raidą ir joje vykdomas investicijas, turėtų priimti sprendimus. Tikiuosi, kad Vilniaus savivaldybė, matydama Vyriausybės norą padėti ir suprasdama nedviprasmišką patirtį su buvusiu ūkio nuomos konkursu, priims teisingą sprendimą.
– Pone Antanaiti, kaip Jūs, kaip Būsto valdymo ir priežiūros rūmų vadovas bei miesto tarybos narys, vertintumėte tai, ką sakė prezidentės patarėjas?
J. Antanaitis: Iš esmės esu labai patenkintas tuo, ką pasakė prezidentės patarėjas, nes ir miesto ūkis, ir šilumos vartotojai nuolat girdėjo, kad viskas blogai, viskas žlugdoma. O šiandien išgirdau, kad prezidentūra pradėjo teigiamai vertinti šilumos ūkio problemas ir mato savo klaidas. Man labai patiko, kad prezidentūra pagaliau suprato, jog skatinimas prisijungti mažas elektrines arba privačius šilumos gamintojus ne sumažina kainą, o ją padidina. Dabar prezidentės patarėjo pasisakymai rodo, kad privati šilumos gamintoja uždirba 1 mln. ir parduoda tik vienu centu pigiau. Tai puikus dalykas. Išgirdau dar vieną nuostabų dalyką – kaip tarybos narys, galiu džiaugtis ir didžiuotis, kad Vyriausybė taip pat supranta Vilniaus problemą ir kad mes negalime pasinaudoti Europos Sąjungos lėšomis modernizuoti mūsų šilumos sistemai, nes reikalingos milžiniškos investicijos. Tai labai puiku, mes dirbsime kartu ir pasieksime gerų rezultatų. Tačiau, gerbiamieji, noriu pasakyti, kad Vilniuje nėra tragedijos. Kalbame, kad Vilniuje viskas blogai, žmonės kenčia ir šilumos kainos didesnės, bet, pažiūrėję į Valstybinės kainų ir energetikos komisijos duomenis, pamatysime, kad Vilniaus kaina yra 25 vietoje nuo galo. Vadinasi, didesnė problema ne kaina, o suvartojimas, nes Vilniaus mieste labai daug apleistų, nesutvarkytų namų, labai daug šilumos punktų, kurie atiduoti naudoti šilumos vartotojams, tačiau labai blogai eksploatuojami. Todėl svarbiausia kaip galima greičiau mažinti šilumos suvartojimą. Tai yra modernizacija.
– Pone Stasiūnai, Jūs kiekvieną kartą sakote, kad šilumos kaina gali sumažėti tik dėl sumažėjusių dujų kainų ir kokybiško būsto. Bet ponas Rasburskis sako, kad yra ir kitų būdų. Kaip Jūs vertintumėte tuos būdus?
V. Stasiūnas: „Vilniaus energija“ 2010 m. jau siūlė Vilniaus miesto tarybai pakeisti trečios elektrinės kurą biokuru. Ir jau šį šildymo sezoną Vilniaus gyventojai būtų mokėję 2 ct/KW. Labai gaila, bet tas projektas buvo nepatvirtintas. Nors, kaip sakoma, procesus galima pristabdyti arba pagreitinti, bet negalima jų sustabdyti. Tad geriau vėliau nei niekada. Neabejoju, kad Vilniuje bus naudojamas biokuras. Kitas dalykas – šiomis dienomis Lietuvos šilumos ūkis dirba ekstremaliomis sąlygomis. Galima lyginti su elektros sektoriumi: praūžus vėjui, 30 tūkst. vartotojų liko be elektros energijos. Šiandien temperatūra lauke yra apie –20 °C, et kai susisiekiau su pagrindinėmis šilumos tiekimo įmonėmis, paaiškėjo, kad dėl mūsų kaltės nėra nė vieno sutrikimo. Matome, kad šilumos ūkis – patikimose rankose.
– Kodėl Jūs sakote „ekstremaliomis sąlygomis“? Tai Lietuvoje turėtų būti įprasta.
V. Stasiūnas: Taip, nes temperatūra yra apie 100 °C. Tada vamzdynai dirba labai sunkiu režimu, bet sistemos yra sutvarkytos. Antra, gyventojai neturi jokių rūpesčių dėl apsirūpinimo šiluma. Noriu patikinti, kad mūsų šilumos ūkis yra patikimose rankose. Apie šilumos kainas noriu pasakyti tai, kad iš 50 šilumos tiekimo įmonių šiandien 35 įmonės jau pasirinko biokurą, o šilumos kainos tose įmonėse yra 17,5–25 ct/KW. Dešimt įmonių dar yra bėdoje. Vilniaus miesto bendrovės „Balterma“, kuri gamino šilumą daugiabučiuose namuose įrengtuose katiluose, šilumos kilovatvalandės kaina 3 centais didesnė negu „Vilniaus energijos“ kaina namų įvaduose. Tų dešimties įmonių, kurios dar turi pradėti naudoti biokurą, padėtis sunkiausia. Tačiau Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus jau beveik išsprendė šilumos gamybos šaltinių pakeitimą biokuru arba tie projektai jau baigiami įgyvendinti. Šiandien klausimas dėl biokuro yra tik Vilniuje ir Kaune. Taigi į didžiuosius miestus dėmesį jau atkreipė ir pati Vyriausybė, bet man atrodo, kad šilumos tiekimo įmonių parengti projektai yra teisingi ir šilumos tiekimo įmonės savivaldybių pritarimu gali visiškai įgyvendinti tuos projektus ir 2020 m. Lietuvoje, kaip ir Skandinavijoje, kilovatvalandės kaina visose įmonėse bus iš esmės ta pati.
– Ponas Stasiūnas minėjo skirtingas kainas įvairiuose Lietuvos regionuose. Vis paminima, kad kaina priklauso ir nuo to, koks kuras naudojamas, pabrėžiama, kad būtina renovuoti pastatus, kurie neefektyviai naudoja šilumą. Tad kaip paaiškinti tai, kad Vilniuje senos statybos, nerenovuotuose namuose yra šilta ir kaina už šildymą kur kas mažesnė negu naujesnės statybos būstuose.
J. Antanaitis: Neįsivaizduoju, kaip taip gali būti. Matyt, mažinama ne kaina, o suvartojimas ir sąskaitos, kai temperatūra butuose nesiekia 18 °C ar šildymo sezonas pradedamas vos ne prieš Naujuosius metus. Senuose namuose yra šiltų butų, nes ten žmonės prisistatę daug radiatorių. Tačiau tuose pačiuose name yra ir labai šaltų butų. Problema ta, kad pagal teisės aktų reikalavimą pačiame prasčiausiame bute turime užtikrinti ne žemesnę nei 18 °C temperatūrą. Tai reiškia, kad sutvarkytas butas perkaitinamas. Kas tada daroma? Šiluma išleidžiama į orą, nes žmonėms reikia normalios temperatūros. Taip kyla viso namo suvartojimas. Todėl mes visą laiką kalbame ir skatiname žmones susitvarkyti šildymo sistemas ir savo namus. Pavyzdžių yra – gruodį Žirmūnų gatvės 3 namo gyventojai už 60 kvadratinių metrų butą mokėjo 88,16 Lt.
– Tai renovuotas namas?
J. Antanaitis: Pusiau renovuotas. Tuo pačiu metu – Skapo gatvė 68 mokėjo 717,73 Lt. Tiškevičiaus gatvė 6 – 555 litai.
– Čia gruodį? Tokios kainos, kai buvo pliusinė temperatūra?
J. Antanaitis: Kalbu apie suvartojimą ir kiek už šilumą moka 60 kvadratų metrų butas. Skirtumas – beveik 10 kartų, o kaina visur vienoda – 26 ct/KW. Vadinasi, suvartojimas tuose namuose baisus. Šiuo atveju galima kaltinti tik savo aplaidumą arba savanaudiškumą.
– Įvairios savivaldybės ieško savo būdų, iš esmės tie būdai panašūs. Naudojant biokurą, šilumos kainas pavyko sumažinti Šiauliuose. Kiek ir kodėl sumažėjo kainos?
L. Jankauskienė: „Šiaulių energija“ teigia, kad už šildymą pernai gruodį buvo mokama trečdaliu mažiau nei ankstesniais metais. Pernai gruodį „Šiaulių energijos“ tiekiama šiluma vartotojams kainavo 22, 87 ct/KW, o užpernai gruodį – beveik 24 ct/KW. Už dviejų kambarių butą 2012 m. gruodį vidutiniškai reikėjo mokėti 317 litų, o praėjusių metų gruodis gyventojams turėtų kainuoti jau 210 litų. Taigi, kaip teigia „Šiaulių energija“, vartotojams šiluma atpigo maždaug 34 procentais. Pigiausiai už šildymą moka renovuotų daugiabučių gyventojai. Šiluma šiauliečiams atpigo, kai 2012 m. vasarą miesto pietinės katilinės teritorijoje buvo pastatyta biokuru kūrenama kogeneracinė jėgainė. Bendra šio projekto vertė – apie 106 mln. litų. Pagrindinis tikslas buvo sumažinti priklausomybę nuo didėjančių importuojamų gamtinių dujų kainų ir atpiginti energijos gamybos savikainą. Pavyzdžiui, šilumos energija jau 2012 m. spalį buvo sumažinta daugiau nei 16,5 proc. Šiuo metu biokuras sudaro maždaug 38 proc. viso metinio bendrovės šilumos energijos gamybai naudojamo kuro.
– Vakar Kaune lankęsis premjeras Algirdas Butkevičius žadėjo, kad valstybė parems bendrą „Kauno energijos“ ir „Lietuvos energijos“ projektą modernizuojant Petrašiūnų elektrinę, tačiau su sąlyga, kad šilumos kaina sumažės iki ketvirtadalio. Kokia padėtis Kaune ir kokių permainų miestas laukia?
A. Kairiūnaitė: Miestui centralizuotai šilumą tiekiančios bendrovės „Kauno energija“ duomenimis, vidutinė sąskaita už 60 kvadratinių metrų buto šildymą gruodį sudaro apie 270 litų – tai maždaug 150 litų mažiau nei 2012 m. metų gruodį. Esą sąskaita mažesnė ne tik dėl aukštesnės oro temperatūros, bet apskritai šį gruodį šiluma kainavo 14 proc. mažiau. Vis dėlto, kalbant apie šilumos kainas, Kaunas tebėra lyderis. Pagrindinis Kauno šilumos ir energijos šaltinis – Kauno termofikacinė elektrinė. Ne vienus metus kalbama apie šilumos ūkio demonopolizavimą, bet didesnių žingsnių taip ir nebuvo. Tiesa, siekiama modernizuoti Petrašiūnų elektrinę ir pertvarkyti ją į biokogeneracinę, o vakar A. Butkevičius patikino, kad šilumos gamyba yra sritis, į kurią valstybė turi investuoti ir kuriai turi būti teikiama struktūrinė parama. Vis dėlto, norint iki galo modernizuoti Petrašiūnų elektrinę, reikia apie 150 mln. litų ir vyriausybės parama taip pat būtina. Tačiau, premjero teigimu, valstybė į šį projektą investuotų tik su sąlyga, kad naudą pajustų ir šilumos vartotojai, t. y. jei šilumos kaina sumažėtų iki ketvirtadalio. Be Petrašiūnų kogeneracinės elektrinės projekto, inicijuojami ir kiti. Norą gaminti šilumą išreiškė nepriklausomi gamintojai. „Kauno energija“ pradėjo modernizuoti tris elektrines – dalis čia veikiančių katilų jau pritaikyti biokurui. Vis dėlto ir miesto meras yra sakęs, kad realaus šilumos kainų mažėjimo gyventojai galėtų tikėtis maždaug 2015–2016 m., kai ir „Kauno energija“, ir kiti šilumos gamintojai baigtų įgyvendinti biokuro projektus.
– Visai kitokia patirtis yra Varėnoje, kurioje vieno daugiabučio gyventojas ėmėsi iniciatyvos ir šį šildymo sezoną namas nesunaudojo nė vienos kilovatvalandės energijos, kurią miestui tiekia Varėnos šilumos tinklai. Ką padarė bendrija „Viltis“, kad namas šildomas vos ne veltui?
A. Radzevičius: Šalia standartinių renovacijos darbų (fasado, cokolinio stogo šiltinimas, medinių langų pakeitimas plastikiniais , balkonų įstiklinimas panaudojant stiklo paketus) mes papildomai sumontavome saulės kolektorius ir 40 kW galingumo geoterminį šildymą. Ir, sakyčiau, daug laimėjome. Atsijungėme nuo „Varėnos šilumos“ ir nuo liepos 10 d. savarankiškai aptarnaujame namą su savais specialistais. Galiu pateikti tokius duomenis. Visi darbai kainavo mažiau nei 1 mln. 200 tūkst. litų. Šildymą įsijungėme jau nuo spalio ir apskaičiavome, kiek kainuoja kvadratinis metras. Spalį už kvadratinį metrą mokėjome 43 centus, gruodį – 64 centus. Kol kas „Varėnos šilumos“ šilumos dar nereikėjo.
– Pone Antanaiti, kaip Jūs pakomentuotumėte?
J. Antanaitis: Klausantis korespondentės ir gerbiamo pirmininko pasisakymų, galima tik džiaugtis. Džiaugiuosi, kad galų gale visa valstybė: ir prezidentūra, ir Vyriausybė, ir savivaldybės, ir gyventojai, ir šilumos tiekėjai, – sutaria, kad tiekėjai turi sumažinti šilumos kainas ir reikia sumažinti suvartojimą butuose. Tai šaunu. Jei dirbsime visi kartu, pasieksime gerų rezultatų. Savivaldybės, žinoma, turi savo planų ir stengiasi kiek įmanoma kainas sumažinti diegdamos alternatyvias šilumos energijos panaudojimo priemones. Vilnius taip pat to siekia ir atrodo, kad rasime susitarimą tarp opozicijos ir pozicijos, juo labiau, kad jokių pretenzijų Vyriausybėje mūsų savivaldybės taryba neturi, dirbame kartu. Tad vilniečiai taip pat bus ne 25 nuo galo, ne per vidurį, o pirmame mažiausią šilumos kainą turinčių savivaldybių dešimtuke.
