Nesunku suprasti, kodėl. Trumpai pasivaikščiojus po Pietų Afrikos miestelius, pamatytumėte, kad ant parduotuvių vitrinų sienų visur puikuojasi „Coca-Cola“ etiketės. Langos miestelio bendruomenės lyderis Thulanis Fesis aiškina, kad miestelyje gausu cukraus prisotintų gėrimų, sveikesnių alternatyvų sąskaita, skelbia portalas „The Guardian“.
Maisto politikos ekspertai teigia, kad šis mokestis jau gerokai pakeitė padėtį.
„Per dvejus metus nustatėme, kad saldžiųjų gėrimų pirkimas sumažėjo 29 proc., ir šis sumažėjimas buvo didesnis tarp mažas pajamas gaunančių namų ūkių, – sako Luyanda Majija, Pietų Afrikoje įsikūrusios tarptautinės ne pelno siekiančios organizacijos „Vital Strategies“, kuri bendradarbiauja su vyriausybėmis stiprindama visuomenės sveikatos sistemas, strateginė patarėja. – Taip pat nustatėme, kad dėl to, jog žmonės pirko mažiau saldžiųjų gėrimų, 51 proc. sumažėjo suvartojamų kalorijų kiekis“.
Cukraus mokestis pasiteisino
Tam tikra nauda pastebėta ir Jungtinėje Karalystėje, kuri 2018 m. įvedė savo mokestį cukrumi saldintiems gaiviesiems gėrimams. Praėjusiais metais atliktas tyrimas parodė, kad iki 2020 m. vaikų, kuriuos reikia priimti į ligoninę dėl dantų šalinimo, skaičius sumažėjo 12 proc.
Vis dėlto, nors tokie mokesčiai tampa vis labiau paplitę – šiuo metu 108 šalys taiko vienokius ar kitokius cukraus mokesčius nealkoholiniams gėrimams – vis dėlto išlieka jausmas, kad jie dar nepasiekė savo potencialo.
Gruodžio mėnesį Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad kai kuriais atvejais daugumoje šalių mokesčių lygis yra palyginti žemas ir nėra optimalus siekiant visuomenės sveikatos tikslų, pavyzdžiui, skatinti žmones rinktis sveikesnes alternatyvas subsidijuojant išlaidas. Ataskaitoje nustatyta, kad 46 proc. šalių, kuriose gaiviesiems gėrimams taikomi cukraus mokesčiai, taip pat apmokestina į butelius išpilstytą vandenį.
Tai, kad nėra strategijos, kaip iš cukraus mokesčių gautus pinigus tiesiogiai nukreipti į sveikų maisto produktų, gėrimų ir gyvenimo būdo pasirinkimo skatinimą, tebėra vienas didžiausių pasaulyje taikomų cukraus mokesčių priekaištų.
Didžiulė ekonominė nauda
Londono higienos ir tropinės medicinos mokyklos docentė ir visuomenės sveikatos ekonomikos profesorė Laura Cornelsen, teigia, kad Jungtinės Karalystės vyriausybė niekaip negali atsiskaityti už pažadus, duotus įvedant cukraus mokestį.
„Nėra gerai, kad nėra jokios informacijos apie tai, kam buvo panaudoti iš mokesčio surinkti pinigai, nors iš pradžių vyriausybė žadėjo visus juos skirti sporto ir pusryčių klubams mokyklose“, – sako ji.
Nors iš pradžių mokesčiai buvo skirti gaiviesiems gėrimams, nes taip vartojamas cukrus turi daug didesnį tiesioginį poveikį cukraus kiekiui kraujyje ir ligų rizikai, visame pasaulyje atliktos apklausos parodė, kad visuomenė pritaria tam, kad jų taikymo sritis būtų išplėsta, įtraukiant platesnį nesveikų maisto produktų asortimentą.
Vasario mėnesį „Times“ sveikatos komisijos užsakymu atliktos apklausos parodė, kad 53 proc. respondentų pritarė, kad į sąrašą būtų įtraukti maisto produktai, kuriuose yra daug druskos, o 49 proc. pasisakė už tai, kad į jį būtų įtraukti pieno gėrimai, kuriuose yra cukraus, pavyzdžiui, augalinės kilmės pieno pakaitalai.
Modeliuose taip pat prognozuojama, kad didesni cukraus mokesčiai gali duoti didžiulę ekonominę naudą viso pasaulio vyriausybėms. Padidinus saldžiųjų gėrimų kainas iki 50 proc., per pusę amžiaus būtų galima gauti 1,4 trilijono JAV dolerių (1,3 trilijono eurų) pajamų.
Platesnius mokesčius taikyti būtina
Neseniai Keiptaune vykusiame aukščiausiojo lygio susitikime „Partnerystė už sveikus miestus“, kurį rėmė PSO, „Vital Strategies“ ir pelno nesiekianti organizacija „Bloomberg Philanthropies“, Keiptauno meras Geordinas Hillas-Lewisas teigė, kad didžiulė ekonominė našta kovojant su didėjančiu antrojo tipo diabeto ir aukšto kraujospūdžio rodikliu reiškia, kad būtina taikyti platesnius mokesčius.
„Valstybės išlaidos, susijusios su šių ligų įveikimu, yra nepaprastai didelės ir nuolat didėja, todėl mokesčių bazės išplėtimas būtų naudingas“, – sakė jis.
Tačiau istorija rodo, kad tokius bandymus pernelyg dažnai sužlugdydavo gerai organizuoti komerciniai lobistai. 2019 m. ataskaitoje teigiama, kad galingos tarptautinės maisto pramonės įmonės kovojo prieš jas, naudodamosi panašia į tabako pramonės vadovėliu, t. y. finansavo tyrimus, kuriais sąmoningai buvo siekiama nuslėpti cukraus ir nutukimo sąsajas, grasino darbo vietų praradimu, susijusiu su cukraus mokesčiais, ir vykdė lobistinę veiklą prieš siūlomus vyriausybės teisės aktus, ypač mažų ir vidutinių pajamų šalyse.
Siūloma apmokestinti cukrų ir druską
Luyanda Majija teigia, kad Pietų Afrikos vyriausybė iš pradžių ketino įvesti mokestį, kuris 20 proc. padidintų cukrumi saldintų gėrimų kainą, tačiau galingos pramonės jėgos jį sumažino iki 11 proc. JAV dėl agresyvaus cukraus pramonės spaudimo pavyko pakeisti Kuko apygardos (Ilinojaus valstija) mokestį, o Danijoje panaikinti sočiųjų riebalų, taip pat saldumynų ir ledų mokesčiai Suomijoje.
Jungtinėje Karalystėje buvo kritikuojami pernelyg glaudūs politikų ir maisto pramonės vadovų ryšiai, o sveikatos apsaugos ministrė Victoria Atkins, paaiškėjus, kad ji yra ištekėjusi už „British Sugar“ generalinio direktoriaus, turėjo tvirtinti, kad neturi interesų konflikto.
PSO teigia, kad net ir tose šalyse, kurios įvedė cukraus mokesčius gaiviesiems gėrimams, cukraus kiekis apskritai yra labai mažas – nuo 3,4 proc. iki 18,4 proc., o tai riboja greitį, per kurį šie mokesčiai gali pradėti daryti įtaką visuomenės sveikatai.
„Įvedus 20 proc. mokestį, nutukimo ir kitų neinfekcinių ligų, pavyzdžiui, diabeto, skaičių galima sumažinti daug greičiau, nei tuo atveju, jei mokestis būtų mažesnis“, – sako L. Majija.
Tebesitęsiant pragyvenimo kainų krizei, L. Cornelsen sako, kad Jungtinės Karalystės politikos formuotojai nenori svarstyti nieko, kas galėtų padidinti maisto kainas, nors ji pritaria nacionalinėje maisto strategijoje paskelbtoms rekomendacijoms.
Joje raginama apmokestinti cukrų ir druską, kad didžiosios bendrovės būtų skatinamos mažinti šių priedų kiekį savo produktuose, keičiant jų sudėtį.
„Kita alternatyva būtų apmokestinti konkrečią kategoriją, pavyzdžiui, saldžius užkandžius, kurie būtų skirti ne visiems maisto produktams su pridėtiniu cukrumi, o labiau diskretiškam vartojimui“, – sako ji.
„Nesveiko maisto įstatymas“
Daugelis visuomenės sveikatos ekspertų atkreipia dėmesį į Lotynų Amerikos šalis, kurios padarė didžiausią pažangą įvesdamos plataus masto mokesčius visoms nesveikų maisto produktų kategorijoms, o ne tik toms, kurių sudėtyje yra cukraus. L. Cornelsen atkreipia dėmesį į 2014 m. Meksikoje įvestą mokestį, taikomą ne pirmo būtinumo energijai imliems maisto produktams, dėl kurio per metus šių produktų pirkimas sumažėjo 7 proc.
Lapkričio mėnesį Kolumbija priėmė „nesveiko maisto įstatymą“, kuriuo ji tapo viena pirmųjų šalių, apmokestinusių itin apdorotus maisto produktus, apimančius pramoniniu būdu apdorotus paruoštus maisto produktus ir kitus, kuriuose yra daug druskos ir sočiųjų riebalų.
„Reikia, kad šalys to norėtų, – sako PSO Maisto sistemų politikos ir veiksmų vadovė Luz Maria De-Regil. – Lotynų Amerikoje jau daugelį metų sprendžiama dvigubos nepakankamos mitybos naštos problema, o mitybos bendruomenė yra labai stipri. O Meksikoje pagrindinis sėkmės veiksnys buvo tai, kad Visuomenės sveikatos institutas iš tiesų buvo šių pokalbių lyderis ir norėjo kovoti įvairiais būdais“.
Tačiau galiausiai vien tik maisto mokesčiai nebus panacėja kovojant su didėjančiu nutukimu ir lėtinėmis ligomis. L. Cornelsen sako, kad taip pat reikia riboti nesveiko maisto reklamą ir skatinimą, paprasčiau ir veiksmingiau ženklinti maisto produktus ir, svarbiausia, padaryti sveikesnes alternatyvas prieinamesnes mažesnes pajamas gaunančioms šeimoms. Ji taip pat teigia, kad reikia aiškiau nurodyti ingredientų, pavyzdžiui, dirbtinių saldiklių, kurie pastaraisiais metais atsidūrė dėmesio centre dėl susirūpinimo, kad jie gali turėti įtakos mūsų sveikatai, kiekį.
„Svarstau, ar mums reikia aiškesnio naudojamų saldiklių kiekio ženklinimo, kad suprastume, kiek jų apskritai suvartojama“, – sako ji.
Svarbu pajamas nukreipti tinkama kryptimi
Šiaurės Karolinos universiteto Čapel Hillyje mitybos profesorius Shu Wen Ng nurodo keletą pavyzdžių, kurie parodė, kaip apmokestinus nesveikus maisto produktus galima tiesiogiai pagerinti maisto aplinką.
„Sietle bent vienerius metus, kol siautėjo COVID-19, jie nemažą dalį pajamų, gautų iš cukrumi saldintų gėrimų mokesčio, skyrė maisto produktų čekiams mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams, – sako ji. – Taigi, jie galėjo nukreipti šias pajamas sveikesnei mitybai tarp gyventojų, kuriems reikia daugiau lėšų. O Filadelfijoje [kur 2017 m. buvo įvestas cukrumi ir dirbtiniu saldikliu saldintų gėrimų mokestis] nuo pat pradžių buvo pranešta, kad daug pajamų bus skirta ikimokykliniam ugdymui remti“.
Langai ir daugeliui kitų vietų visame pasaulyje, kur klesti skurdas, labai reikia panašių priemonių.
„Turime mokyti ir įtraukti žmones į sveikesnį gyvenimo būdą, – sako T. Fesis. – Tačiau taip pat pajamos iš šių mokesčių turi grįžti atgal ir padėti žmonėms, kurie gyvena tokiomis sunkiomis sąlygomis“.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Cia irgi sektinas pavyzdys, TV3 redakcija?
