Prieš karą pasisakė nemažai Rusijos menininkų ir įtakingų žiniasklaidos veikėjų, buvo net milijardierių oligarchų, netiesiogiai reiškusių kritiką.
Tačiau nuo invazijos į Ukrainą pradžios praėjus beveik mėnesiui, nesimato jokio akivaizdaus V. Putino artimos aplinkos ar įtakingų rusų politikų nepritarimo.
Nėra jokių valdančiosios klasės skilimo ženklų, sakė politikos analizės firmos „R.Politik“ įkūrėja Tatjana Stanovaja.
„Yra visiškas konsensusas, nors galėtų būti nuomonių skirtumų dėl taktikos“, – sakė ji.
Jos teigimu, reikia skirti abejones dėl invazijos ir pasirengimą veikti. „Žmonės ištikti šoko, daug kas mano, kad tai klaida. Bet niekas negali veikti. Visi sutelkę dėmesį į savo pačių išgyvenimą“, – sakė T. Stanovaja.
Vakarų diplomatiniai šaltiniai kalba, jog nepaisant labai skaudaus sankcijų poveikio Rusijos ekonomikai kol kas nėra ženklų, kad tai virs politiniais pasikeitimais.
Rusijoje pagrindinė kritika dėl invazijos ateina iš radikalios dešinės „periferinių“ jėgų, manančių, kad veikiama nepakankamai agresyviai, nurodė T. Stanovaja.
„Puoselėjo sistemą“
Informacijos lauke dominuoja Rusijos valstybinė televizija, karą Ukrainoje, kurį Kremlius vadina „specialia karine operacija“, vaizduojanti didvyriška misija prieš Vakarų agresiją.
Liberali opozicija dingo, parlamentinės partijos beveik visada sutinka su Kremliaus pozicija visais klausimais, o rimčiausias V. Putino priešininkas Aleksejus Navalnas uždarytas kalėjime.
„Iš tikrųjų nestebina, kad dar nematėme dramatiškų, viešų valdančiojo elito įtrūkių“, – sakė Benas Noble'as (Benas Noublas), Londono universitetinio koledžo (University College London) Rusijos politikos profesorius adjunktas, neseniai išleistos knygos „Navalny: Putin's Nemesis, Russia's Future?“ bendraautorius.
„Vladimiras Putinas puoselėja sistemą, kai jį supa itin ištikimi žmonės, turintys tokią pačią pasaulėžiūrą apie Rusiją sunaikinti norinčius Vakarus, arba pernelyg bijantys reikšti kitokią savo nuomonę“, – sakė jis.
Vasario 21-ąją, trys dienos prieš pradėdamas invaziją, V. Putinas iškvietė politinę vadovybę į Kremlių, į saugumo tarybos pasitarimą dėl promaskvietiškų separatistinių regionų Ukrainos rytuose nepriklausomybės pripažinimo.
Visi 12 vyrų ir moteris, teatrališkai pademonstruodami vienybę, paeiliui pritarė tam, kad separatistų kontroliuojami Donecko ir Luhansko regionai būtų pripažinti nepriklausomomis valstybėmis. Šis žingsnis dabar laikomas karo įžanga.
