Kiekvienas augalininkyste besiverčiantis žemdirbys puikiai supranta, kad taikant šiuolaikines technologijas trąšos yra derlingumo ir derliaus kokybės bei biogeninių procesų dirvoje pagrindas.
Planuojant žiemkenčių tręšimą kai kurie žemdirbiai neįvertina fosforo bei kalio įtakos fiziologiniams procesams, vykstantiems augaluose, ir planuoja tik pavasarinį ir vasaros tręšimą azoto trąšomis. Mokslinių tyrimų duomenys bei patyrusių žemdirbių praktika rodo, kad toks tręšimas dažniausiai turi neigiamos įtakos ūkių ekonominiams rodikliams. Taupydami fosforo ir kalio sąskaita žemdirbiai neišnaudoja auginamų augalų veislių genetinio potencialo galimybių. Veislėms ūkininkai skiria pakankamai didelį dėmesį, bet kartais nepagalvoja, kad naujos kartos ypač derlingos veislės labai jautrios aprūpinimui maisto medžiagomis.
Planuojant tręšimą taip pat reikia prisiminti, kad be fosforo bei kalio ir sieros neįsavinami ir kai kurie kiti elementai. Kelis metus patręšus nesubalansuotomis trąšų normomis išbalansuojamas ir maisto medžiagų kiekis dirvožemyje. Žemdirbiai gerai žino, kad lengviausia optimizuoti tręšimą, kai dirvožemiai būna vidutinio fosforingumo ir kalingumo. Žemdirbiai, kurie nekeis požiūrio į augalų tręšimą, augalus tręš neatsižvelgdami į dirvožemio savybes, neilgai trukus bus sunku kalbėti apie dirvožemio derlumo potencialo išsaugojimą. Į šiuos klausimus jau daug metų besigilinantis doc.Vytautas Liakas primena, jog ASU Bandymų stotyje atliktais eksperimentais nustatyta, kad tręšiant tik azoto trąšomis, vasarinių kviečių šaknys iki bamblėjimo pradžios į dirvą prasiskverbė vidutiniškai 18 cm. Prieš sėją patręšus „Arvi fertis“ trąšomis P60 K90, šaknų sistema į dirvą prasiskverbė 8 cm giliau, o padidinus trąšų normą iki P80K120 šaknys prasiskverbė net 11 cm giliau nei tręšiant tik azoto trąšomis. Tai rodo, kad jauniems augalams fosforas labai svarbus šaknų vystymuisi. „Arvi fertis“ specialistai nustatė, kad žiemkenčiams fosforo ir kalio pradiniame augimo etape rudenį reikia praktiškai tiek pat, kiek pavasarį vegetacijai atsinaujinus iki bamblėjimo tarpsnio.
Svarbiausia, kad jei augalai vegetacijos pradžioje pajunta fosforo stygių, jį sunku kompensuoti papildomai tręšiant fosforo trąšomis. Mažesni augalų produktyvumo nuostoliai patiriami tik fosforinguose dirvožemiuose, kai pradžioje augalai fosforo „pasiskolina“ iš dirvožemio, o vėliau išneštas kiekis kompensuojamas trąšomis. Kartais išgirstame nuomonę, kad kelis metus netręšus PK trąšomis, vėliau galima išberti didesnes šių trąšų normas. Tam sunku pritarti, nes didelis fosforo kiekis, visų pirma, gali užblokuoti kitų elementų įsavinimą. Be to, fosforas rūgštesniuose dirvožemiuose, prisotintuose aliuminio, pereina į augalams neprieinamą formą ir laukiamo efekto nebus.
Žemdirbiai pastebi, kad, patręšus augalus „Arvi fertis“ kompleksinėmis trąšomis, sparčiai ir intensyviai vystosi augalų šaknų sistema. Įmonės „Arvi fertis“ ekspertai, kurdami trąšas, pasitarę su vietos mokslininkais, galvojo ne tik apie optimalų augalų fiziologinius poreikius atitinkantį fosforo ir kalio balansą, bet ir apie maksimalų azoto efektyvumą. Ūkininkai žino, kad rudenį augalai kovoja su dirvožemio mikroorganizmais dėl azoto. Dėl to kai kurie pardavėjai rekomenduoja padidinti azoto trąšų normas, kad skaidytųsi augalinės liekanos. Mokslininkai įrodė, kad nitratinis azotas praktiškai neturi įtakos augalinių liekanų biodestrukcijai, tačiau labai skatina antžeminės augalų dalies augimą, o tai gali tapti nepakankamo augalų žiemkentiškumo priežastimi „Arvi fertis“ gaminamose trąšose, skirtose rudeniniam tręšimui, azotas yra amonio formoje, kuris neišsiplauna, o sorbuojamas dirvožemyje, dėl to patręšus šiomis trąšomis intensyvėja šaknų augimas. Skeptikai gali pasakyti, o kas bus, jei žiema prasidės anksčiau? Tokiu atveju „Arvi fertis“ trąšų pasirinkimas – geriausias sprendimas. Jei augalų vegetacija baigsis anksčiau ir azoto atsargos nebus sunaudotos, ūkininkai nepatirs nuostolio dėl azoto išsiplovimo. Azotas, esantis trąšose, nespės pakisti į nitratinį ir dirvožemyje susijungs su absorbciniu kompleksu. Taip sumažės išsiplovimo grėsmė, o azotą, esantį šaknų zonoje, amonio formoje augalai panaudos pavasarį.
Taigi, žemdirbiai turi suprasti, kad siekiant maksimalaus augalų produktyvumo reikia tręšti optimaliomis trąšų normomis. Patarimas – kasmet naudoti subalansuotas ir maksimaliai augalų poreikius atitinkančias trąšų normas. Jei nėra galimybės pasidaryti tręšimo plano, galima tręšimo normas paskaičiuoti balansiniu metodu, tai yra atiduoti augalams tiek maisto medžiagų, kiek išnešama su derliumi.
