Pieno pertekliaus ir per didelės pieno gamybos sukelta krizė, jei tęstųsi dar kelerius metus, galėtų paskatinti Lietuvos pieno perdirbimo įmones susijungti, mano rinkos ekspertai. Anot jų, didžiosios pieno perdirbimo įmonės - „Rokiškio sūris“, Vilkyškių pieninė, „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“ ir „Marijampolės pieno konservai“ - turi visas galimybes susijungti, tačiau nepaisant ekonominės naudos, to nedaro dėl įvairių vidinių priežasčių.
Bent dviejų pieninių vadovai tikina dabar neketinantys parduoti verslo. Kai kurie rinkos ekspertai teigia, kad po vieną Lietuvos pieno perdirbimo įmonės yra per mažos, kad sudomintų stiprų užsienio investuotoją.
Ž.Mačėnas: pieno perdirbimo įmonės techniškai galėtų jungtis
Investicinės bankininkystės įmonės „Summa Advisers“ vadovaujantis partneris Žygintas Mačėnas mano, jog didžiosios pieno perdirbimo įmonės Lietuvoje yra techniškai pasiruošusios jungimuisi, bet to nedaro, nes trūksta noro.
„Lietuvos pieno perdirbimo bendrovės visiškai nelinkusios jungtis ar parduoti kažkam savo akcijų. Mes to noro nematome. Logiškai mąstant, jei norėtų, tai kažkas vyktų. Rumunijoje, Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje vyksta, o Lietuvoje nevyksta. Tai manau, kad nėra noro - čia pagrindinė priežastis. Jeigu čia ieškotume priežasčių, kodėl nesijungia arba neparduoda užsieniui, priežasčių reikėtų ieškoti akcininkų pozicijoje. Visose bendrovėse yra vienas arba keli savininkai, kurie tą bendrovę valdo. Jie gali spręsti - nori ar nenori įsileisti“, - BNS tvirtino Ž.Mačėnas.
Jo teigimu, Lietuvos bendrovės gali būti per mažos, kad jomis domėtųsi užsienio investuotojai, todėl šiuo metu ir negirdima apie svarstymus perleisti dalį kurios nors iš penkių pieno perdirbimo įmonių naujiems akcininkams.
„Logiškai susijungimas duotų labai daug sinergijos ir daug naudos, jei lietuviškos pieno perdirbimo įmonės susijungtų. Jeigu mes kalbame apie ekonominį požiūrį - konsolidacija vyksta, kai yra nauda abiejų pusių akcininkams. Jei susijungtų dvi didelės Lietuvos pieno perdirbimo įmonės, tai mažėtų kaštai ir didėtų pelnai. Yra ekonominė prasmė. Taip aš matyčiau ją, bet jei yra ekonominė prasmė ir tai nevyksta, tai turi būti giluminės priežastys, pavyzdžiui, nenoras, asmenybių klausimai. Taip pat gal ir norėtų jungtis, bet nesusitaria, kas bus pagrindinis akcininkas. Pieninės yra pribrendusios kažkokiems veiksmams, bet niekas nevyksta“, - kalbėjo Ž.Mačėnas.
T.Povilauskas: Lietuvoje stiprus tautiškumo motyvas
SEB banko vyriausias analitikas Tadas Povilauskas taip pat pritarė, jog esama ekonominės logikos įmonėms jungtis ir yra didesnė tikimybė, kad jos galėtų jungtis, o ne dalį verslo atiduoti užsienio investuotojams. Ekspertas teigia negirdėjęs, jog rinkoje vyktų derybos dėl verslo pardavimo ar įmonių jungimosi.
„Ar realu, kad Lietuvoje į penkias didžiąsias įmones ateitų užsienio kapitalas? Istoriškai turbūt pas mus dominuoja šeimyniniai verslai ir turbūt tas tautiškumo motyvas - jis yra pakankamai stiprus. Noro įsileisti ir parsiduoti motyvacijos tiek nebuvo. Aš manau, kad Lietuvoje, jei kažkas įvyktų, tai įvyktų tarpusavyje, o neįsileidžiant kitą žaidėją. Rinka yra koncentruota. Bet kuriam iš jų atėjimas sujauktų rinką. Strategiškai geriau, kad jei kažkuris sumanys parsiduoti ar susijungti, būtų daroma tarp jų pačių, o neįsileidžiant kitą žaidėją. Dėl to nebūčiau linkęs tikėti, kad artimiausiu metu būtų kažkokie sandoriai, kurių iniciatorius būtų užsienio žaidėjas“, - BNS sakė T. Povilauskas.
Anot jo, dviejų ar daugiau įmonių susijungimas būtų naudingas, mažinant gamybos kaštus ir eksportuojant didesnį produktų kiekį į naujas rinkas.
„Visi supranta, kad Kinijoje siuntos turi būti didelės nei dabar gali vieni gamintojai gaminti. Jei krizė užsitęstų, tai tas jungimasis būtų labai motyvuotas, nes susijungus būtų lengviau eksportuoti į trečiąsias šalis. Kuo ilgiau užsitęs krizė pieno sektoriuje, tuo motyvacija jungtis didės“, - tvirtino T.Povilauskas.
Vilkyškių pieninė rimtai nesvarsto apie jungimąsi ar pardavimą
Vilkyškių pieninės vadovas Gintaras Bertašius sako, jog dabar nėra mąstoma apie susijungimą su kitomis vietos bendrovėmis ar parduoti verslą užsienio investuotojams. Be to, jis nėra girdėjęs, jog lietuviškomis bendrovėmis domėtųsi užsieniečiai.
„Šiandien kol kas nėra galvojama apie jungimąsi. Visada yra įvairių minčių ir pasvarstymų, kas būtų, jeigu būtų, bet šiandien tų pasvarstymų nėra. Optimizavime ir susijungime visada randi sąlyčio taškų, čia negaliu nuneigti, bet mes matome kol kas galimybių sukurti papildomą pridėtinę vertę įmonėje kitaip“, - BNS teigė G.Bertašius.
Anot jo, nesvarstoma ir apie verslo pardavimą, o kaip ketinama didinti pridėtinę vertę, G.Bertašius neatskleidė.
„Dar idėjų yra nemažai, kaip kelti Vilkyškių įmonių grupės vertę, kad nueitume šiandien nuo veiklos, tos minties nėra, o kad kažką daryti, tai čia labai sudėtinga kalbėti, kas būtų, jeigu būtų. Mes įvairius scenarijus modeliuojame ir šiandien sudėtinga kalbėti, koks mums būtų priimtinas ir nepriimtinas variantas“, - sakė G.Bertašius.
„Rokiškio sūris“ bandė jungtis praeityje, bet nesėkmingai - D.Trumpa
„Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa tikino, kad bendrovė nemąsto apie galimybę verslą parduoti, nors praeityje buvo noras susijungti su kitomis įmonėmis, tačiau tam būtų nepritarusi Konkurencijos taryba.
„Bet kokiai įmonei iš šitų penkių didžiųjų jungiantis vienai su kita, reikėtų gauti Konkurencijos tarybos leidimą, ir mes esame anksčiau kreipęsi su panašiais norais, ir jau tada buvo aiškiai pasakyta, kad tai yra nepriimtina, ir situacija nuo to laiko dėl koncentracijos tik griežtėjo. Apie jokį jungimąsi jau nekalbama keletą metų, žinant Konkurencijos tarybos ir politikų nuostatas dėl rinkos koncentracijos. Buvo keletą kartų pradžia kelio. Vieną kartą buvome nuėję toli, o kiti kartai buvo sustoję pačioje pradžioje. Pagrinde dėl to, kad mes aiškiai gavome signalus, jog negausime leidimų“, - BNS kalbėjo D.Trumpa.
1998 metais „Rokiškio sūris“ svarstė susijungti su „Žemaitijos pienu“, tačiau 2001 metais buvo pranešta, jog koncentracijai gali pasipriešinti Konkurencijos taryba, todėl bendrovės nutraukė derybas.
Pasak jo, bendrovė yra patenkinta dabartine akcininkų struktūra, bet gavusi pasiūlymą parduoti verslą, jį apsvarstytų.
„Mes nagrinėjame visus pasiūlymus įeiti į kapitalą ar pirkti akcijas. Tokių pasiūlymų buvo prieš keletą metų. Pasiūlymai tokie buvo iki 2008 metų krizės. Dabar mūsų įmonė tokių pasiūlymų nėra sulaukusi. Iš kitos pusės, pagrindiniai akcininkai yra lietuviai, lietuviško kapitalo, ir mus tokia pozicija mus tenkina“, - sakė D.Trumpa.
„Rokiškio sūrio“ vadovas tikino taip pat negirdėjęs jokių kalbų apie užsienio investuotojus, kurie norėtų pirkti lietuvišką pieno perdirbimo įmonę šiuo metu.
Konkurencijos taryba jungimąsi vertintų, tik gavusi prašymą
Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas sako, jog taryba neturi duomenų, kokią rinkos dalį užima kiekviena pieno perdirbimo įmonė - tai paaiškėtų, tik joms pateikus jungimosi prašymus.
„Mes nagrinėtume, jei būtų susijungimas, bet koks būtų rezultatas, aš nenorėčiau spekuliuoti. Kriterijai - tie patys, kaip visada. Mes žiūrėtume, kokiose rinkose veikia įmonės, kurios jungiasi ir ar dėl tokio susijungimo nebūtų tose rinkose apribota konkurencija“, - BNS tvirtino Š.Keserauskas.
„Ar reikėtų įmonėms jungtis, tai įvertina pačios įmonės, o mes tik vertiname, ar tas susijungimas nepaveiktų neigiamai“, - teigė Š.Keserauskas.
Pieno įmonių konsolidacija - aplink Lietuvą
Latvijoje pieno perdirbimo įmonių konsolidacija prasidėjo 2012 metais, kai Rusijos verslininkas Andrejus Beschmelnickis įsigijo dvi pieno perdirbimo įmones ir jas sujungė į koncerną „Food Union“. Dabar koncernas Latvijoje valdo tris įmones: „Rigas piena kombinats“, „Rigas piensaimnieks“, „Valmieras piens“. Be to, „Food Union“ turi įmonę Estijoje „Premia“, Danijoje - „Premier Is“ ir Norvegijoje - „Isbjorn Is“.
Europoje verslą plečia ir antra pagal dydį pasaulyje Prancūzijos pieno perdirbimo ir gamybos grupė „Lactalis“, gaminant Lietuvoje populiarius „President“ sūrius. 2008 metais grupė įsigijo Lenkijos įmonę „Obory“, Rumunijos „La Dorna“, o šiais metais - ir didžiausią pastarosios pieno perdirbimo įmonę „Albalact“ bei Gruzijos pieno perdirbimo įmonės „Sante“ akcijų.
