Brangstant naftai ir gamtinėms dujoms Vakarų Europa jau seniai surado alternatyvą iškastiniams energijos šaltiniams, o sunkmečiu ūkininkus nuo bankroto gelbsti biodujų jėgainės. Biodujų gamybai naudojamas gyvulių ar paukščių mėšlas, nuotekų dumblas, organinės kilmės medžiagos. Tačiau Lietuvoje ši niša dar neišnaudota, nors potencialas didelis, pastebi ekspertai.
Pagrindiniai Lietuvos pajėgumai sutelkti vandenvalos, atliekų perdirbimo ir sąvartynų įmonėse, sakė Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Agroenergetikos katedros vedėjas dr. Kęstutis Navickas. Skaičiuojama, kad šiuo metu šalyje veikia apie 11 biojėgainių. Jos yra Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Utenos vandenvalos įmonėse, UAB „Kurana“, kur perdirbamos etanolio gamybos atliekos; UAB „Rokiškio sūris“, kur perdirbamos sūrių gamybos atliekos, taip pat Kauno, Vilniaus, Klaipėdos, Marijampolės ir Panevėžio sąvartynuose. Pasvalyje veikia unikali biojėgainė Europoje, čia biodujos gaminamos iš žlaugtų, susidarančių po etanolio gamybos.
Biodujų gamyba itin išplėtota Danijoje, Austrijoje, Italijoje, Vokietijoje, Pietryčių Švedijoje, intensyvėja kaimyninėje Latvijoje. Pavyzdžiui, Vokietijoje per metus pastatoma 500-800 tokių jėgainių. Lietuvoje jų plėtrą stabdo ir tai, kad skolinti pinigų tokiems projektams nesiryžta bankai. Lietuva pagal energijos gamybą biodujų jėgainėse tarp Europos Sąjungos šalių 2010 metais užėmė 4 vietą sąrašo gale aplenkdama Estiją, Rumuniją ir Kiprą. Mūsų kaimynai latviai pagamina dvigubai daugiau energijos biodujų jėgainėse negu mes.
„Perspektyva šioje srityje yra didelė ir gal dabar, kai įvedė naujus tarifus už elektros energiją, pagamintą biodujų jėgainėse, ir įvyks koks persilaužimas. Turime didelį potencialą, kuris yra apskaičiuotas keliose studijose ir akivaizdžiai matomas, tik iki praėjusių metų buvo per maža motyvacija, nes biodujų jėgainė yra brangesnis ir sudėtingesnis įrenginys negu vėjo ar saulės jėgainė, kur užtenka tik įrangą pastatyti. Biodujų jėgainei reikalingas pakankamas ir patikimas žaliavų potencialas. Jų veikimas yra pagrįstas biologiniais procesais, kurie reikalauja atitinkamo valdymo ir priežiūros. Gal ir tai stabdo investuotojus“, – naujienų agentūrai ELTA sakė pašnekovas.
Kita vertus, K. Navickas pabrėžė, kad šiuo metu būsimųjų biojėgainių savininkų motyvacija pasikeitė ir pastebimas sujudimas, juo labiau kad padidėjo ir tokiose jėgainėse pagamintos energijos supirkimo kaina – šiuo metu ji siekia 58 centus už kilovatvalandę. Taigi tokiose jėgainėse pagaminta elektra yra brangesnė už pagamintą įprastose, tačiau, be to, gaminama šiluma, kuri šiuo metu yra irgi vertinga. Vilties biojėgainių plėtrai teikia ir Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos, palengvinančios jėgainių projektavimo ir statybos procedūras ir prisijungimą prie elektros tinklų.
„Matau aktyvumą verslininkų, kurie neturi žaliavų, bet bando surasti jų ir tiesiog investuoti“, – pastebėjo mokslininkas.
Biojėgainių privalumu įvardijama tai, kad jos pagal darbo valandų skaičių yra našesnės negu kitų atsinaujinančių išteklių jėgainės – biojėgainės per metus vidutiniškai dirba apie 8 tūkst. valandų, išvystydamos projektinę galią. Tuo tarpu vėjo jėgainių našumas maksimalia galia siekia 1,5-2 tūkst. valandų per metus.
„Energijos gamybos prasme tai yra labai patikimas energijos šaltinis, nes dirba stabiliai. Šalia visų nestabilių atsinaujinančių elektros energijos šaltinių jis duoda tam tikro stabilumo energijos srautuose“, – atkreipė dėmesį K. Navickas.
Pasak ASU Agroenergetikos katedros vedėjo, vienam skaičiuojamajam kilovatui reikia investicijų nuo 10 iki 20 tūkst. litų, taigi, anot jo, nesudėtingą 100 kW galios jėgainę pastatyti kainuotų apie 1 mln. litų, o sudėtingesnę – dvigubai daugiau. Biodujų jėgainės eksploatavimo trukmė priklauso nuo investicijų, įprastai jų gyvavimo ciklas skaičiuojamas dešimtmečiais, o tokia jėgainė bendruomenę visiškai gali aprūpinti elektra ar šiluma. Remiantis tyrimais ir praktine patirtimi, iš tonos mėšlo galima išgauti 20-30 kub. metrų dujų, o iš kukurūzų siloso tonos – 200 kub. metrų dujų.
„Gaminti elektros ir šilumos energiją iš savų žaliavų yra patrauklu dėl galimybės gerai uždirbti ūkininkams, gaminantiems ir tiekiantiems žaliavas. Jei būtume ryžtingesni, biodujų jėgainėse galėtume pagaminti tokį pat elektros energijos kiekį, kokį planuojame gaminti atominėje elektrinėje. Nesunku apskaičiuoti, kad norint per metus pagaminti, pavyzdžiui, 6 mlrd. kWh elektros energijos, Lietuvos ūkiuose reikėtų užauginti ir paruošti apie 15 mln. tonų energetinių augalų biomasės. Tokiam derliui gauti reikėtų apie 400 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų“, – kalbėjo K. Navickas ir siūlė pasvarstyti, kokią naudą turėtų Lietuvos ekonomika.
Pasak jo, kasmet apie 1,5 mlrd. litų „suktųsi“ žaliavų rinkoje, šie pinigai liktų Lietuvoje. Elektrinių savininkai kasmet gautų apie 3 mlrd. litų už pagamintą elektros energiją ir apie 1,5 mlrd. litų už šilumos energiją, kuri būtų panaudota miestų ir miestelių šilumos ūkyje. Tektų pastatyti apie 1200 įvairios galios biodujų jėgainių, kurių statybai reikėtų 8-10 mlrd. litų investicijų. Statybos duotų darbo ir pajamų įrangos gamintojams, projektuotojams, statybininkams, montuotojams ir kitų rūšių specialistams.
„Aišku, visa tai pasiektume ne per vienus metus, tačiau tai garantuotų tam tikrą stabilumą šalies ekonomikoje. Tai nėra kokia nors fantazija, tokiu keliu jau anksčiau pasuko Vokietija, Austrija ir kitos šalys. Pavyzdžiui, Vokietija 2010 metais biodujų jėgainėse pagamino per 16 mlrd. kWh elektros energijos“, – sakė mokslininkas.
Pasiteiravus, kokio tipo biojėgaines pagal aprūpinimą žaliavomis lietuviams labiau apsimoka statyti, K. Navickas teigė, kad, jeigu norima greitų pinigų, našiausios yra jėgainės, naudojančios energetinius augalus, o vertinant valstybės mastu – atliekų.
„Manau, kad šios energetikos srities vystymosi pradžioje galbūt turėtume biodujų jėgaines statyti didesniuose kiaulių, galvijų ir paukščių auginimo ūkiuose, kurie tikrai turi tam tikrų problemų tvarkydami savo atliekas. Jie gali statyti jėgaines, perdirbančias savo turimų ar pramoninių atliekų ir energetinių augalų mišinius, taip didinant jų energetinį efektyvumą“, – patarė ASU Agroenergetikos katedros vedėjas dr. K. Navickas.
Kad biodujų jėgainės dar Lietuvoje nepopuliarios, naujienų agentūros ELTA korespondentei Briuselyje „Žaliosios savaitės“ metu sakė VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos atstovės – vyresnioji augalininkystės specialistė Kristina Narvidienė ir viešųjų ryšių specialistė Erika Mankutė, pristačiusios projektą „Baltic deal“, skirtą švarinti Baltijos jūrai. Ūkininkus konsultuojančių eksperčių teigimu, Baltijos jūrą šiuo metu bene labiausiai teršia ūkiai, tad ūkiai galėtų statytis biojėgaines.
Specialistės taip pat mano, kad Lietuvoje dar neišnaudotas biodujų potencialas, o pagrindinė problema yra ta, kad reikia daug investicijų.
„Lietuvoje tai dar neišnaudota. (...) Bet manau, kad netrukus, po kokių penkerių metų, čia jau tikrai kas nors bus. Didoka ferma gali duoti žaliavos gaminti šilumai ir elektrai, kurios užtektų netgi visai bendruomenei“, – sakė E. Mankutė.
Pasak jos, biodujos ateityje populiarės dėl augančių naftos kainų ir senkančių iškastinių energijos šaltinių atsargų.
„Artėja naujas programavimo laikotarpis 2014-2020 metams, Tikimės, kad šiuo laikotarpiu ūkininkai sulauks finansinės paramos ir užsiims alternatyviu verslu, statysis biojėgaines“, – kalbėjo K. Narvidienė.
