Marsh filmas atspindi daugybę archyvų medžiagos ir žmonių, dalyvavusių eksperimente, interviu. Tiems, kurie liko sužavėti pasakojimo apie Digit, suaugusią geranorišką gorilą, kurią augino viena prancūzų pora; eksperimentas su Nim atskleis kur kas tamsesnę pusę.
Eksperimentas: šimpanzę paversti žmogumi (nuotr. Gamintojo)
Nim tapo ankstyvo aštuntojo dešimtmečio Niujorko kultūros dalimi. Mokslininkas rengdavo beždžionę žmogaus drabužiais, duodavo jai normalaus žmogaus maisto ir kartu su dar viena savanore bandė auginti beždžionę žmogaus gyvenimo sąlygomis.
„Project Nim“ tyrimas prasidėjo 1973 metais, lapkritį Oklahomos tyrimų centre. Vos kelias dienas praleidusi su savo motina, beždžionė buvo atiduota į žmogaus, moters, rankas.
Pasak Niujorko Kolumbijos universiteto psichologo-eksperto, Herb Terrace, beždžionė, auginama tarp žmonių, gali išmokti gestų kalbos ir jungti juos į gramatinius sakinius. Vyras norėjo suprasti, ką galvoja gyvūnai.
Terrace savo buvusiai studentei Stephanie LaFarge patikėjo šimpanzę, ji gyveno dideliame name Manhatane drauge su moters vyru Wer ir septyniais jų vaikais.
Vis dėlto tai buvo pražūtingas sprendimas - Stephanie nesivargino drausminti ir mokyti beždžionę, ji nerašė jokių eksperimento detalių ir neregistravo progreso. Moteris vos gimusią Nim maitino krūtimi, vėliau duodavo jai alkoholio bei rūkyti marihuanos. Šimpanzei lytiškai subrendus, Stephanie leisdavo tyrinėti jos nuogą kūną. „Tarp mūsų nebuvo lytinių santykių“, - sako ji.
Eksperimentas: šimpanzę paversti žmogumi (nuotr. Gamintojo)
Šimpanzės negali atkurti žmonių kalbos, tačiau įmanoma jas išmokyti gestų kalbos. „Gerti“ buvo pirmas gestas, kurį ji išmoko. Vėliau sekė „valgyti“, „aš“, „Nim“, ir „apkabinti“.
Kolumbijos mokslininkė Laura-Ann Petitto studijavo šį eksperimentą, tačiau atvykusi į Stephanie namus, ten rado tikrą chaosą. Galiausiai beždžionė buvo perkelta į kitus namus, kuriuose ji pati su savo mama toliau augino Nim.
Pamažu šimpanzė ėmė populiarėti. Ji puikavosi ant Niujorko žurnalo viršelio 1975 metais bei nusifilmavo vaikų TV laidoje „Sesam Street“. Su laiku Nim darėsi vis didesnė ir agresyvesnė.
Jei tik žmogus pasirodytų esantis pažeidžiamas, Nim iškart jį pultų ir sužeistų iki kraujo. Nim labai mylėjo Laura-Ann ir visiems jos pavydėjo. Kai Laura-Ann drauge su Terrace ruošėsi atostogauti, šimpanzė savo elgesiu išreiškė, ką ji galvoja apie jos "neištikimybę".
Moteriai su lagaminais išėjus iš namų, Nim iššoko pro antro aukšto langą ir, sugavusi Laura-Ann, ėmė daužyti jos galvą į šaligatvį. „Nim nebuvo mano vaikas ar mano kūdikis, - viename filmo epizode pasakoja Laura-Ann. - Neįmanoma gyvūno auklėti taip pat, kaip žmogaus, priešingu atveju jis gali jus ir užmušti.“
Nepaisant to, eksperimentas ir toliau buvo tęsiamas. Renee Falitz, profesionali gestų kalbos mokytoja, tapo naująja Nim mama. Neilgai trukus ji taip pat savo kailiu patyrė Nim agresyvumą, kai ši įkando jai į žandą.
Kad būtų išvengta dar didesnių sužeidimų, šimpanzė buvo gražinta į Oklahomos tyrimų centrą pas jos šeimą. Pamačiusi daugybę kitų beždžionių, Nim suglumo ir Joyce Butler, dar vienam savanoriui, parodė gestą „apkabink mane“.
Eksperimentas: šimpanzę paversti žmogumi (nuotr. Gamintojo)
Iš dalies tai buvo įrodymas, kad Terrace tyrimas pasiteisino. Kita vertus, mokslininkas, nagrinėdamas eksperimento medžiagą, pripažino, kad jis buvo neteisus. Beždžionės neįmanoma išmokyti žmogaus kalbos, išskyrus pamėgdžioti tam tikras mimikas ir ženklus.
Naujasis Nim mokytojas, gydytojas Bob Ingersoll, įgavo jos pasitikėjimą. Jiedu eidavo kartu pasivaikščioti ir niekam nematant rūkydavo kanapes.
Jau 1982 metais Nim ir daugelis kitų šimpanzių buvo parduotos medicinos tyrimo laboratorijai, AIDS ir hepatito vakcinos bandymams.
Vienas labiausiai slegiančių filmo momentų, kai Nim ir kitos šimpanzės sėdėdamos narvuose, rodo gestų ženklus laboratorijos darbuotojams ir prašo jas išleisti.
Harry Hermann, advokatas bei gyvūnų teisių aktyvistas, išlaisvino Nim, teigdamas, kad beždžionė, visą savo gyvenimą auginta ir mokyta tarp žmonių, taip pat turi teisę dalyvauti teisme ir kovoti už savo teises kaip žmogus. Nenorėdamas teismo salės paversti cirko arena, teisėjas netrukus sutiko.
Paskutinius savo gyvenimo metus Nim praleido gyvūnų rezervate Teksase. Netrukus prie jos prisijungė ir kitos šimpanzės, tačiau Nim pirmenybę vis dar teikė žmonėms. Kai jos pirmoji "motina" - Stephanie LaFarge - atvyko aplankyti Nim, ši įsitempė moterį į narvą ir, sučiupusi už kulkšnies, ėmė ją tampyti po grindis kaip skudurinę lėlę.
Darbuotojai jau ketino ją nušauti, bet beždžionė liovėsi pati. „Mes padarėme daug žalos atskirdami ją nuo tikrosios motinos, tai buvo neteisingas poelgis“, - pripažįsta Stephanie. Nim mirė nuo širdies priepuolio 2000 metais. Jai buvo 26 metai - neįtikėtinai nedaug, paprastai šimpanzės gyvena apie 60 metų).
Stephanie buvo vienintelė „Project Nim“ komandos narė, kuri laikė pamaldas už mirusiąją beždžionę.
„Pagrindinė projekto klaida buvo ta, kad neturėjome jokios išeities strategijos“, - sako Terrace. Jis neapsvarstė iki galo, ką reikėtų daryti šimpanzei suagresyvėjus.
Dokumentinį filmą užbaigia šimpanzių veterinaro, laboratorijos darbuotojo, daktaro Mahoney žodžiai. „Šimpanzės yra gailestingos. Tikiuosi, kad ir Nim mums atleis“, - giliai atsidusdamas tarė jis. Vis dėlto po tokio elgesio su Nim, galima būtų tuo abejoti.
