Statistikos departamento duomenimis, kiek daugiau nei prieš pusmetį 19,6 procentai dirbančiųjų gavo minimalią 800 litų algą arba — apie 670 litų į rankas. Ar tai pakankama suma išgyvenimui, jei už vieną būtinųjų poreikių — šilumą bute šaltuoju metų laiku žmonės vidutiniškai pakloja 500— 600 litų, o kai kurie, norėdami pasiekti darbą, išleidžia dar po kelis šimtus?
Šių eilučių autorė iki centų suskaičiavo mėnesio išlaidas, atsisakydama mokamų kultūros renginių, naujų rūbų ir kitų išgyvenimui nebūtinų prekių, mėgindama „įsisprausti“ į minėtą pinigų sumą. Išvada: gyventi — negalima, egzistuoti — taip, bet savo interesus, pomėgius sumažinus iki minimumo ir su sąlyga, kad nesirgsi, neges buitinė technika, nieko nereikės remontuoti ar važiuoti į kitus miestus lankyti artimųjų.
Prisistatymas
Pradėdama socialinį eksperimentą, prisistatau: gyvenu viena, todėl išlaidos skirtos vienam asmeniui ir gyvenamai aplinkai. Paramos iš tėvų, dėdžių, tetų nei pinigais, nei „natūra“ — lašiniais, kiaušiniais, bulvėmis, burokėliais, morkomis ar kitomis gėrybėmis — nėra. Pastaba: pati užsiauginu kai kurių daržovių, bet bulves perku. Gyvenu mažame apskrities miestelyje nuosavame name: komunalinio aptarnavimo išlaidų nėra, o kūrenimas malkomis kainuoja gerokai pigiau nei centrinis šildymas butuose. Per sezoną, jei neužklumpa dideli šalčiai, pakanka vienos sunkvežimio priekabos malkų, kainuojančių apie 750 litų (malkos supjautos ir skaldytos). Padalinus per visą šildymo sezoną, kuris Lietuvoje tęsiasi pusmetį, mėnesiui skiriu apie 125 litus.
Kelionei į darbą ir atgal į namus (60 kilometrų) renkuosi visuomeninį transportą arba pakeleivingus bičiulius. Bilietas autobusu kainuoja nuo 6,6 iki 8,4 lito arba — 7,5 lito vidutiniškai. Per dieną — 15 litų, per savaitę — 75, mėnesį — 300 litų.
Į parduotuves nusprendžiu eiti tada, kai skelbiamos nuolaidos, galima gauti nukainuotų dėl artėjančios galiojimo laiko pabaigos produktų. Tiesa, pastarųjų, kaip vėliau teko įsitikinti, nedaug pirkau, nes maistą būtina suvartoti tą pačią dieną, o pateikiami kiekiai vienam asmeniui per dideli. Daugiausia pirkau duonos arba batono, kuriuos galima paversti džiūvėsiais ir sėkmingai valgyti pasibaigus galiojimui.
Apsirūpinu žiebtuvėliu
Eksperimento pradžia nuteikia džiugiai, nes šaldytuve puikuojasi keli kiaušiniai, delno dydžio lašinių gabalas, lašišos (nebrangios, mažiau nei 4 litai už 100 gramų; to kiekio pakanka porą sykių salotoms pagardinti), kopūsto galva, 200 gramų grietinės indelis, medaus stiklainis, pomidorų padažas, šaltienos dubenėlis, šiek tiek tepamo sūrio ir šaldytos jūros lydekos file.
Spintelėje sukaupta kitų atsargų: kruopų, makaronų, miltų, kavos, arbatos. Vasarą prisirinkau čiobrelių, jonažolių, prisiskyniau liepžiedžių. Rūsyje yra šviežio derliaus morkų, burokėlių. Duoninėje dar kvepia vakar pirktas puskepalis. Bet manęs laukia lygiai keturios savaitės ir trys dienos.
Šiandien — lapkričio 15-a, pats tamsiausio metų mėnesio vidurys. Rytais gatvėse tamsu, vakare irgi ne visur apšviesta. Parduotuvėje pirmiausia nusiperku žiebtuvėlį už 12,8 lito ir porą baterijų, kainuojančių 3,46 lito.
Antrą dieną — 70 litų
Antradienį, lapkričio 16-ąją, pradedu apsilankymu banke. Prie namo, kaip ir dera, yra sklypas žemės, už kurį kasmet įprastai sumoku 45 litus. Laiškas su sąskaita mano pašto dėžutę pasiekdavo dar spalį, tačiau šįkart nesulaukiau. Gal „pasiklydo“. Suieškojusi seną sąskaitą (mokestis keletą metų nesikeičia) lekiu į banką, kur palieku jau anksčiau minėtą sumą.
Vėlus ruduo beldžiasi į piniginę, reikalaudamas dėmesio aplinkai. 9 litus paklojau už maišus šiukšlėms, o tiksliau — nukritusioms šakoms, prie namų augančių ąžuolų lapams, kurie komposte nesupūva per metus. Ąžuolai dar išsiskiria „kantrumu“,— žaliąjį rūbą, jau tapusį rudu, nusimeta pamažėle, neskubėdami, kartais iki užsningant.
Iš po gyvatvorių pešdama lapus turėjau „atsisveikinti“ su masinės gamybos 6 litus kainavusiu kinišku grėbliu— vėduokle. Sakoma, šykštus moka du kartus. Pasimokiau. Nors galvoje kala mintis: “aš turiu taupyti“, sodo ir daržo įrankių parduotuvėje analogišką grėblį, bet su kur kas atsakingiau įtvirtintais “nagais“ iš tvirtesnio metalo, įsigyju už 16 litų. Vakare suprantu “atsisveikinusi“ su 70 litų.
Valgykla — pigiau nei kavinė
Trečiadienį, lapkričio 17-ąją, nupėdinu į netoli biuro veikiančią valgyklą. Šis atradimas — nesenų tarybinių laikų priminimas, kai visi, pasičiupę padėklus, lūkuriuodavome savitarnos eilėje, o vėliau bendruomeniškai pasotindavome pilvą, tarškindami aliumininiais šaukštais ir šakutėmis.
Šių dienų valgykla paiso etiketo ir valgytojams siūlo geresnio metalo stalo įrankius bei lėkštes. Maistas šiek tiek primena aną laikotarpį: guliašas, plovas, cepelinai, blyneliai... Kartais meniu paįvairina čenakas, kiaulienos suktinukai ar žuvis su sūriu. Nelabai skiriasi nuo paprastos kavinės pasiūlos, tik salotų pasirinkimas menkesnis ir tarp stalelių nevinguriuoja padavėjai, o kainos privilioja aplinkinių įstaigų darbuotojus. Įspūdis toks, kad dauguma žmonių uždirba ne ką daugiau nei minimalią ar artėjančią link vidutinės algą. Už šešis litus skanauju paukštienos karbonadą.
Penktadienį prekybos centre nusiperku duonos, cukraus, obuolių, pašteto, kiniškų kopūstų, jogurto ir varškės. Iš viso sumoku 20 litų 29 centus.
Sekmadienį, lapkričio 21-ąją, suskaičiuoju savaitės išlaidas: maistas valgykloje tris dienas — 18 litų (jei užtenka tik antro patiekalo), maisto prekės — 20,29 litai, 75 litai — transportas, žiebtuvėliui ir elementams — 16,26 lito, mokestis už žemę — 45 litai, maišai šiukšlėms ir grėblys — 25 litai. Iš viso — 199,55 lito. Reikia kažką daryti, nes tokiu tempu minimalią algą išleisiu per tris savaites.
Skubu sumokėti už elektrą
Antrą savaitę maistui ir švaros priemonėms parduotuvėje palieku 18,88 lito.
Mėnesiui baigiantis susizgrimbu sumokėti už elektrą, nes kartą jau sulaukiau pareigingų specialistų įspėjimo, jog nesusimokėjus elektra bus išjungta. Tai atsitiko prieš keletą metų, kai kilovatvalandė kainavo žymiai pigiau, o neturėdama daug elektros prietaisų per mėnesį šiaip ne taip „prikapsindavau“ apie 5 ar 10 litų. Tokia suma atrodė juokinga, todėl leisdavau sau vieną mėnesį praleisti, kad piniginė išraiška atrodytų solidesnė. Per keletą metų elektra brango ne kartą, o po pastarojo kainos didinimo, uždarius Ignalinos atominę, suskaičiuoju 26 litus 10 centų.
Už mobilųjį telefoną atseikėju apie 100 litų.
Prekybos centre apsilankau tik vieną kartą, penktadienį. Mano pirkinių krepšelyje atsiduria vištiena, šaldytos šparaginės pupelės, varškės sūris, grietinė, aliejus, duona, puskilogramis mandarinų, tualetinis popierius, žirneliai, bananai, darbo sode pirštinės — 32,18 lito (pastebiu gavusi 4 litų nuolaidą).
Pagiriamasis žodis košei
Trečią savaitę, lapkričio 29-ą, pradedu avižų koše. Pagardinu ją sojos padažu. Galima valgyti ir su grietine, sviestu ar jogurtu. Kas mėgsta saldžiai, tegul išsitraukia uogienės stiklainį iš podėlio. Jei pati užsimanysiu, turiu išsivirusi keletą stiklainių braškių ir aviečių. Rytinis košės dubenėlis suteikia energijos iki popietės ir vakare valgau mažiau.
Tačiau žvarbokas oras primena apie tradicinę jo palydovę slogą, kuri nosį spaudžia keletą dienų. Iš pradžių geriu tik arbatą su imbieru ir medumi, bet nepadėjus vaistinėje įsigyju miltelių nuo peršalimo ligų. Sumoku 12 litų.
Kalėdų dovanėlės
Ketvirtą savaitę, gruodžio 6-ąją, užsukusi į prekybos centrą pajuntu kalėdinę karštinę. Pirkėjų dar nedaug, bet lentynos kraute nukrautos žaisliukais, saldainiais, eglės šakelėmis, Advento vainikais. Nevalingai imu galvoti apie dovanėles artimiesiems, nes susizgribus gruodžio viduryje gali būti sudėtinga rasti ką nors įdomesnio ir — nebrangaus.
Vienoje parduotuvėje stabteliu prie ovalių dekoruotų rėmelių nuotraukoms. Mąstau įrėminti pačios fotografuotą gamtos vaizdą. Už rėmelius sumoku 13 litų. Galvoju, kad ne vienam tiks gražiai supakuota arbata. Nusiperku tris metalinius indelius, sumokėdama po 3,99 lito ir einu ieškoti skanios sveriamos arbatos. Apie 150 gramų kainuoja 15 litų.
Saldumynų lentynoje paimu dėžutę „Raffaelo“, kurie šįsyk pigesni — 5,99 lito. Greta nugula didelė 250 gramų svorio šokolado “plyta“ už 8,99 litus. Užteks giminės smaližiams.
Nesusilaikau žiūrėdama per TV Maltos ordino gerumo akciją, skambučiu paaukoju 5 litus. Suma nedidelė, bet kažkam ji bus naudinga, gal bent pora žmonių gaus po dubenėlį šiltos sriubos.
Į prekybos centrą šią savaitę ėjau vieną kartą, sumokėjau 25,13 lito. Prie maisto produktų įsidėjau ir virtuvinį peilį. Reikalingas daiktas, niekur nedingsi.
Savaitgalį praleidžiu namuose — niekur neinu, nieko neperku, svečių nepriimu. Taupau. Išsiverdu pieniškos sriubos, išsikepu kiaušinienės. Jau seniai peržengiau nustatytą minimalios algos limitą...
Iki išbandymo pabaigos lieka dar trys dienos. Per jas kartą užsuku į maisto prekių parduotuvę, kur palieku 23,97 lito.
Mėnesio išlaidos
Suskaičiavusi viso mėnesio išlaidas gavau 955,76 lito, iš jų maistui — 267,55 litus, iš kurių 120 — už pietus valgykloje darbo dienomis. Kadangi kalėdinės dovanėlės — nekasdienis dalykas — 42,98 lito atimu, lieka 912,78 lito; dar galiu atimti 45 litus už žemę, nes tai yra mokestis ne kas mėnesį, o kartą per metus. Lieka 867,78 lito. Į minimalios algos „rėmus“ vis tiek netilpau, nors pinigus taupiau. Eureka! Ne visiems žmonėms reikia važinėti į darbą, taigi, iš karto galiu atimti 300 litų. Išlaidos sumažėja iki 567,78 lito.
Išvados ir pastebėjimai:
Mėnesiui, atmetus nekasdienes išlaidas ir pinigus kelionei į darbą, reikėjo 567,78 lito vienam asmeniui išgyventi. Jei į darbą tenka važiuoti, turite uždirbti daugiau nei minimalią algą arba pragyvenimui turėti kito šeimos nario pajamų.
Pirkinių krepšelį patikrinusi, pastebėjau jame nebūtinų prekių: šokolado, džiovintų datulių, bananų, grietinėlės kavai. Be to, leidau sau pirkti vištienos, fermentinio sūrio, kurių sunkiai besiverčiančio asmens maisto racione beveik nepamatysi. Jų atsisakius sutaupyti galima dar apie 50 litų per mėnesį, už kuriuos, pavyzdžiui, būtų įsigyjami dėvėti rūbai. Jei įmanoma, reiktų atsisakyti ir mobilaus telefono.
Gaudamas minimalią algą vienas asmuo gali egzistuoti, bet ne gyventi, nes patenkinami tik patys žemiausi poreikiai: maisto ir šilumos (būsto šildymo). Apie savišvietą, kultūrines reikmes, transportą, net geresnį, įvairesnį maistą, vitaminus kalbėti neįmanoma.
Faktai
Darbo santykių instituto duomenimis, absoliutaus skurdo lygis 2009 metų pradžioje buvo 975, o šiemet — jau 1092 litai. Teoriškai skurdas siejamas su minimaliu asmeninių poreikių patenkinimo lygiu. Jei žmogus už savo pajamas nebeišgali jų patenkinti, laikomas skurdžiumi.
Pagal paskutinius „Swedbank“ asmeninių finansų instituto užsakymu 2010 metų rugsėjo 2 24 dienos “Sprinter tyrinų“ atlikto tyrimo duomenis, 26 procentai šalies namų ūkių apskritai nėra pajamų už darbą gaunančių asmenų; 14 procentų šalies namų ūkių atstovų nuomone, jie gyvena skurdžiai, dar 27 procentai savo namų ūkio gyvenimo lygį vadina žemesniu už vidutinį.
Rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ naujienų agentūros ELTA užsakymu rugsėjo 25-spalio 4 dienomis atliktos apklausos duomenimis, pusė — 51 procentas — šeimų, gyvenančių kaimuose ir mažuose miesteliuose, savo finansinę padėtį apibūdino kaip blogą, tai yra — jiems neužtenka pinigų nei maistui, nei drabužiams. Didmiesčiuose tokių šeimų yra 36 procentai.
Šeimų, kurios savo finansinę padėtį apibūdina kaip gerą, namų ūkio pajamų vidurkis per mėnesį yra 3610 litų bei 1380 litų vienam šeimos nariui, o šeimų, kurios finansinę padėtį nurodo kaip blogą, atitinkamai 1400 litų ir 620 litų vienam šeimos nariui.
Loreta RIPSKYTĖ
