Taigi, kam yra skirtas šis rašinys? O gi tam, kad galima būtų ironiškai prajuokinti skaitytoją, tuo pat metu atliekant budraus piliečio pareigą – įspėti potencialiai patiklų lietuvį. O istorija prasideda taip...
Ankstyvą darbo dienos rytą, kai akys dar atsisako bendradarbiauti, atsiverčiau savo pašto dėžutę. Ne tą asmeninę, kurioje „normalūs“ laiškai paskęsta įvairaus brukalo vandenyne, o darbinę, į kurią griežtai patenka tik reikalingi susirašinėjimai. Ir ką gi aš matau: laiškas. Ir ne šiaip sau dar vienas neįdomus laiškelis, o iš paties buvusio Egipto ministro patarėjo, prisistačiusio egzotišku Marzouqo Al-Sayario vardu! Nesu naivuolis, tokių laiškų niekada net nebandau „suvirškinti“, tačiau lydimas piktų planų atkeršyti už šį įsiveržimą į man taip brangią ir nuo brukalo apsaugotą pašto dėžutę atsidarau laišką ir įdėmiai įsiskaitau.
Man rašantis ponas „ministro patarėjas“ yra išradingas žmogus. Jis į savo laišką įdėjo daug darbo – parašytas tvarkinga ir švaria anglų kalba, gramatinių klaidų nėra, nepagailėta laiko parinkti kiek retesnių ir sudėtingesnių angliškų žodžių: „Suprantu, kad mano pasiūlymas gali nuskambėti kiek netikėtai, bet aš siūlau abipuse nauda paremtą verslo pasiūlymą.“ Mat kaip. Verslas yra gerai, abipusė nauda irgi gerai, kai viena iš pusių esu aš. Skaitome toliau: „Aš esu Marzougas Al-Sayaris, vienas iš buvusio Egipto vidaus reikalų ministro Habibo el-Adly patarėjų. Ministras buvo nuverstas revoliucijos metu kartu su prezidentu Hosniu Mubaraku. Kadangi buvau atsakingas už ministro finansus, artėjant revoliucijai pervedžiau dalį jo pinigų (22 milijonus dolerių) į keletą sąskaitų Europoje...“ ir taip toliau ir panašiai. Siekdamas neapkrauti skaitytojo brukalo tekstu, trumpai reziumuosiu: yra daug pinigų, jų „ministro patarėjas“ saugiai pervesti į savo sąskaitą be sukelto įtarimo negali, jam reikia tarpininko, tarpininku tampi tu ir už tai gauni daug amerikietiškų pinigų. Na, o iš tiesų kažkurioje šios grandinės vietoje tu pats to nesuvokdamas išsiunti „egiptiečiui“ kažkiek pinigų, arba jis dar kažkaip tave apgauna.
Nesu Egipto politikos žinovas. Įsivedu paieškos laukelyje ministro pavardę. Toks yra. Įsivedu tariamo patarėjo – be miglotos „Facebook“ profilio nuotraukos nieko nėra. O aš jau maniau, kad padirbėta išties gerai. Kaip ten bebūtų, vaidindamas, paprasčiau tariant, durnių rašau: „Nesitikėjau tokio pasiūlymo, man tinka. Kiek aš gausiu?“ Atsakymą gaunu greitai – 40 proc.! Oho! Su tiek pinigų galėčiau mesti žurnalisto darbą ir važiuoti į Palangą. Valgysiu kasdien Basanavičiaus gatvėje po tris kartus, kur tik panorėsiu (atsiprašau už cinizmą, tik bandau įsijausti į vaidmenį).
Taigi, o kur yra apgavystė? Po kelių laiškų mano naujas draugas paprašo manęs atsiųsti jam kelių savo dokumentų kopijas, adresą ir dar kažkokių duomenų. Teigia, kad nežino, ar gali manimi pasitikėti (gerai, kad bent jau aš juo pasitikiu), todėl jam reikės kažkokių priemonių, leisiančių apsidrausti – kad aš neva su visais milijonais nepabėgčiau į kokią Argentiną, kur jis manęs neras. Be to, paprašo manęs ir kažkokio mūsų naują tvirtą draugystę įtvirtinančio „avansėlio“. Nebūnu nedraugiškas ir sakau, kad su viskuo sutinku, o pats galvoju, kokiems piktiems tikslams jis panaudotų mano dokumentų duomenis.
Tiesa, tuo pačiu metu nusprendžiu ir pasityčioti iš gudruolio. Sakau, kad ir man reikia garantijų, rašau: „Esu rimtas žmogus, man nereikia problemų“. Kyla pikta mintis, parašau, kad atsiųstų man savo nuotrauką, kurioje būtų šios dienos data bei kad jis rankose laikytų lapą su mano pateiktu slaptažodžiu: „Aš skaitau Balsą“ (prisimindamas kažkada lietuvaičių jau iškrėstą pokštą Afrikos sukčiams). Trinu rankelėmis, galvodamas, kaip tautiečiai kikens pamatę „ministro patarėją“ su tokia „nuotraukyte“. O ir reklama nebloga portalui bus. Deja, egiptietis nuvilia. Nežinau, galbūt nesuprato mano prastos anglų kalbos. Tiesa, po dar kelių laiškelių išsireikalauju pono paso kopijos (nors ir su kiek pasibaigusiu galiojimu, o ir šalis jau nebe Egiptas, o Jungtiniai Arabų Emyratai). Štai ji:
Ministro patarėjo pasas (nuotr. Balsas.lt)
Kadangi nesu labai kantrus žmogus, toliau susirašinėti nesiryžtu: apgavystės mechanizmas ir taip jau perkąstas. Dauguma Jūsų teigs: „Ot, naujieną pasakė, kas išvis patikėtų tokiais paistalais, rašo čia nesąmones. Ot ir ne, 999 nepatikės, o vienas pilietis ims ir patikės, kad atėjo jo laimės valanda– Egipto revoliucija pagaliau ir jam atneš bent kažkiek naudos. O istorijos moralas yra toks: mergaitės, netikėkit italais. Oj, kiek susipainiojau... Lietuvi, netikėk užsieniečiais, geriau imk ir vieną dieną bent kartą patikėk savo kaimynu. Sodinkime medžius ir mylėkime vienas kitą.
