Nors atrodė, kad didžioji dalis Vilniaus gyventojų per ilgąjį savaitgalį išvyksta iš miesto, trumpiausia metų naktis sostinėje nebuvo rami – didesnių incidentų išvengta, bet darbo nei policijos pareigūnams, nei medikams netrūko.
Kai viskas trukdo
„Greičiau karvės pradės skraidyti nei lietuviai išmoks švęsti„, – ketvirtadienį apie 23 val. įsėdus į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato automobilį, “Vilniaus dienos" žurnalistei pusiau juokais sakė policijos pareigūnai.
Ir jie buvo teisūs. Nors iki penktos valandos ryto per policijos radijo stotelę nepasigirdo pranešimo apie įvykdytą žmogžudystę, visą naktį ji nenutilo nė minutei: kaimynai skundžiasi dėl triukšmo, vyksta muštynės, vienas baro lankytojas paleido bokalą į jam nepatikusį asmenį, gatvėje guli žmogus, vyrai šlapinasi viešoje vietoje ir panašiai.
„Vėlavome, nes buvome iškviesti, nieko rimta – lojo prie kaimynų tvoros pririštas šuo, bet reaguoti turime„, – atvykę prie redakcijos pasiimti “Vilniaus dienos" žurnalistės dėl vėlavimo tarsi pasiteisina policijos pareigūnai.
Dėl kaimynų keliamo triukšmo tą naktį policija kviesta ne kartą.
Apie 23.20 val. mūsų ekipažas gauna pranešimą, kad žmonės skundžiasi, jog S.Daukanto gatvės 2-ajame name įsikūrusioje kavinėje garsiai skamba muzika. Nuvykstame, muzika tikrai groja, klientai šnekučiuojasi, bet tikrai ne taip garsiai, kad kas nors negalėtų užmigti.
Vis dėlto kavinės darbuotojai perspėjami, kad triukšmo nebūtų, jų paprašoma iš viso išjungti muziką. Nesiginčydami paklūsta, išjungia ir daugiau nebeįjungia. Tuo įsitikinome dar kelis kartus pravažiavę pro šią kavinę. Matyt, nenori turėti reikalų su policija.
„Žinome, kas skundėsi, yra žmonių, kuriems trukdo viskas", – teigė į savo automobilį mane priėmę pareigūnai.
Prisėdau parūkyti ir sumušė
Važiuojame senamiesčio gatvėmis. Prie naktinių barų būriuojasi pulkai jaunimo, prie kai kurių Joninių šventėjai įsikūrę tiesiog važiuojamojoje kelio dalyje ir net pamatę policijos automobilį neketina nuo jos trauktis. „Dar ant kojų užvažiuosit“, – Pilies gatvėje mums pravažiuojant replikuoja gerokai įkaušusi mergina.
Pareigūnų tokios replikos visiškai nebestebina. „Šiuolaikinis jaunimas nieko nebijo, per daug pas mus demokratijos", – sako policijos patruliai.
Vidurnaktį gaunamas iškvietimas į parkelį prie Šv. Kotrynos bažnyčios: sumuštas jaunuolis, užpuolikas vilkėjo juodais marškinėliais ir baltais šortais, nubėgo Vilniaus gatve link Gedimino prospekto.
Po minutės jau būname ten. Vienas pareigūnas išlipa ieškoti nukentėjusiojo, mes su antruoju vykstame ieškoti užpuoliko. Atidžiai stebime praeivius, tačiau nė vieno panašaus į nurodytąjį nepastebime. Grįžtame prie bažnyčios.
Nukentėjusysis tikrai yra. Jaunas vyras visas purvinas ir sumuštas. Ir, be abejo, girtas. Paaiškinti, kas įvyko, jam sekasi sunkiai. „Prisėdau ant suoliuko parūkyti, jis sėdėjo šalia ir užpuolė. Nežinau kodėl“, – sunkiai renka žodžius nukentėjusysis ir vis prašo jo nefotografuoti, esą jį nelaimė ištiko, o viešumo jis visiškai nepageidauja.
Kad vyrukas gerokai padauginęs, aišku ir iš to, kad šį savo prašymą jis kartoja net ir tada, kai jo niekas net neketina fotografuoti. „Prašau, nereikia“, – kalbasi pats su savimi.
Šiam nukentėjusiajam buvo iškviesti ne tik policijos pareigūnai, bet ir greitosios pagalbos medikai. Stovime, stebimės, kad jų taip ilgai nėra. Jau pradedame burbėti, jog mūsų medicinos pagalba ne greitoji, o lėtoji, ir pagaliau medikai atvažiuoja. Pasirodo, supainiojo adresus, nuvažiavo ne prie Šv. Kotrynos bažnyčios, o prie Šv. Onos.
Laužai mieste tabu
Vyras pasodinamas į greitosios automobilį ir išvežamas į ligoninę, o mes grįžtame į savo mašiną ir toliau sukame gatvėmis.
Daugybė žmonių, besiblaškančių gatvėmis, daugybė jų stovi prie barų. Beveik visi su bokalais alaus ar su taurėmis su kitais alkoholiniais gėrimais. Nors gerti viešoje vietoje Vilniuje uždrausta, šįkart tokie nebaudžiami. Atleidžiama, juk Joninių naktis, juolab visų nenubausi, į komisariatą nenuveši.
1.20 val. gaunamas pranešimas, kad suveikė Užupyje esančios Muzikos mokyklos signalizacija. Esame visai šalia, todėl netrukus būname prie jos. Ramu, tylu, nematyti, kad kas nors būtų bandęs į ją brautis.
Pareigūnai apeina mokyklą iš visų pusių. Nieko nematyti, tik jos vidiniame kieme, prie gyvenamųjų namų, šeima kūrena laužą. Mieste laužų kurti negalima, todėl tėvas, mama ir trys jų vaikai dėl to įspėjami.
Žmonės neprieštarauja, pažada laužą užgesinti, tačiau paprašo pareigūnų leisti baigti kepti bulves. Šventė vis dėlto.
Zuikelio gaudynės
Tuo pat metu pasigirsta ir pranešimas, kad Krivių gatvėje sumuštas žmogus. Į įvykio vietą išvyksta kitas ekipažas, o mums tebestovint prie Muzikos mokyklos iš Krivių gatvės išjuda grupelė jaunuolių. Pareigūnams jie pasirodo įtartini, pabandoma išsiaiškinti, kas jie tokie. Trys sustoja, o vienas lyg zuikis pasileidžia žemyn, link Užupio angelo.
Vienas policininkas lieka su įtartinu jaunimėliu, kitas šoka į automobilį ir mes jau važiuojame jam iš paskos. Užupyje daug kiemų kiemelių, vienu metu jau atrodė, kad pametėme bėgiką iš akių, tačiau staiga jį išvystame skuodžiantį Paupio gatve.
Policijos automobiliui sustojus, zuikelis staiga pakeičia kryptį ir vėl pasileidžia link Angelo, nuo ten – link Užupio kavinės ir neria į vidinį kiemą. Netikėtai staigiai iš jo iššoka ir vėl pradeda bėgti atgal. Pareigūnas apgręžia automobilį ir vejasi toliau, tačiau bėglys vėl pakeičia kryptį.
Policininkas nebeiškenčia, iššoka iš automobilio ir nusiveja jaunuolį. Šis dar kartą apsisuka, tačiau staiga iš kažkur išnyra praeivis ir užkerta jam kelią. Bėglys sulaikomas, paguldomas ant žemės, surakinamas antrankiais.
Pakeltas jis pradeda teisintis: „Aš nieko neturiu, štai, tik pakelis cigarečių ir žiebtuvėlis.“ Jaunuolis nemeluoja, tačiau paaiškinti, kodėl bėgo, normaliai negali. Nerišliai teisinasi, jog dirba kavinėje virėju, todėl nenori, kad jos savininkė sužinotų, jog Joninių naktį jis padaugino alkoholio.
Komisariate kaip namie
Pirmam išgąsčiui praėjus, jau į automobilį pasodintas zuikelis pradeda juoktis ir visą kelią vežamas iki 3-iojo policijos komisariato neužsičiaupia. „Man tėvas liepė bėgti nuo policininkų, sakė, bėk, nes jie tavęs namo neveš“, – kalba, kaip vėliau paaiškėjo, 18-metis Andžėjus.
Bevažiuojant pasikeičia ir bėgimo versija, esą jis į kojas leidosi tik todėl, kad bijojo, jog bus apvogtas. Policijos komisariate atsiranda dar viena versija – esą jis niekur nebėgo, sustojo iškart, vos pareigūnai jam tai liepė.
Policijos komisariate Andžėjus „pripučia“ 2 promiles alkoholio ir toliau nerimsta. Nepasako pareigūnui net savo adreso. „Duosiu tau raktus, galiu nuvesti į butą, bet adreso neprisimenu. Geriau duok man paskambinti, mano telefonas reikalauja PUK kodo, o aš jo neprisimenu“, – aiškina jis.
Uždarytas į laikino sulaikymo kamerą virėjas kaipmat prikelia savo pagyvenusį „kaimyną“, į policiją pakliuvusį dėl šlapinimosi vidury gatvės. Lyg niekur nieko abu užsirūko. „Nieko sau, jaučiasi kaip namie“, – nustemba policijos pareigūnas ir atima iš jų cigaretes.
Jaunuolis komisariate turės praleisti naktį. Jo cirkai bus įvertinti kaip neblaivaus pasirodymas viešoje vietoje ir teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymas. Nors jis tai žino, kažką burba toliau, bet mes jau nebesiklausome.
Nepatenkintas mokesčių mokėtojas
Važiuojame toliau. Vaizdai beveik nesikeičia. Pilna girto jaunimo. Kai kurie jų pamatę lėtai judantį policijos automobilį, matyt, bando apsimesti teisinguoliais, vienas prieina ir paklausia, ar rytoj reikės mokėti už mokamas automobilių stovėjimo aikšteles, o prie baro „Prie universiteto“ įkaušęs jaunuolis pradeda aiškinti, kad jam nepatinka kito lankytojo elgesys. Paklaustas, ką tas lankytojas daro, paaiškinti nesugeba. „Nepatinka, kaip jis elgiasi", – tekartoja.
Pamatęs, kad draugui gali baigtis blogai, prie automobilio prieina jo pažįstamas. Šis svyruodamas aiškina, jog viskas gerai, nėra jokių bėdų ir palinki gero darbo.
3.30 val. gaunamas pranešimas – prie baro „Mojito naktys“ Rūdninkų gatvėje vyksta muštynės. Po daugmaž minutės mes jau įvykio vietoje.
Prie baro stovi vienas vienintelis vyrukas. Aukštas, tvarkingai apsirengęs, ištinusia akimi, didžiuliu gumbu ant kaktos ir iš pakaušio bėgančiu krauju. Netrukus iš baro išlenda antrasis, dar labiau sumuštas ir pradeda kaltinti, kad jį užpuolė pirmojo draugai. „Ilgas, čia tavo chebra buvo. Nesuprantu, už ką, stovėjau rūkiau, prišoko, atidaužė“, – žeria kaltinimus draugui. Ilgu pavadintas vyras taip pat netyli, aiškina, kad užpuolikų nepažįsta, tačiau juos parodys, jei policijos pareigūnai užeis į vidų.
Išeina ir baro savininkas, pateikia savo versiją, esą tas aukštasis pats kibo prie klientų, todėl kažkam trūko kantrybė, primušė ir besikabinėjantį, ir jo draugą.
Besiaiškindami, kas kaltas, o kas teisus, vyrai savo agresiją nukreipia į policijos pareigūnus. Perspėti nesikeikti, nekreipia dėmesio, todėl vienas jų nusiraminti pasodinamas į policijos automobilį, o, atvykus greitosios pagalbos medikams, perduodamas jų žinion.
Visą tą laiką triukšmas nesiliauja: kaltinimai vienas kitam ir pareigūnams, keturaukščiai keiksmažodžiai ir varvantis kraujas. Nuvestas į barą Ilgas savo užpuolikų jame neranda ir dar labiau supyksta ant policininkų. „Aš nesuprantu už ką, aš mokesčius moku, atvažiuoja po pusvalandžio, įvykio vietos neapžiūri! Aš dirbu su policija, su teismais...“ – bando išsireikalauti sau dėmesio.
Ilgo draugas greitosios pagalbos automobiliu išvežamas į ligoninę, o jis pats lieka stovėti Didžiojoje gatvėje. Baro savininkas pareigūnams pažada kitą dieną atvykti į policijos komisariatą ir parašyti pareiškimą.
Trenkė bokalu per galvą
Aiškinimasis su „mokesčių mokėtoju“ ir jo draugu užtrunka 20 minučių. Vos įsėdame į automobilį, pasigirsta iškart du pranešimai apie muštynes: Pylimo gatvėje prie „Ikiuko“ parduotuvės vyksta muštynės, viename barų Islandijos gatvėje vienas klientas trenkė bokalu kitam per galvą.
Skubame prie „Ikiuko“. Atvykus ramu, parke ant suoliukų sėdi nemažai jaunimo, tačiau visi kaip susitarę tvirtina, kad nieko nematė ir negirdėjo.
Pasukome link Islandijos gatvės. Policija jau atvykusi, greitoji taip pat jau čia. „Ar nereikia pagalbos?“ – pro atvirą langą paklausia mūsų ekipažo pareigūnai savo kolegų. Tie purto galvą, tačiau čia atsisuka vyras. Veidas apdraskytas, tik pažiūrėjus matytu, kad neblaivus. Suprantu, nukentėjęs. „Reikia reikia! Tie pareigūnai neatlieka savo pareigų...“ – pradeda aiškinti jis.
Tik tai išgirdę mane vežioję policijos patruliai atsidūsta, jog „viskas aišku“, ir neskubėdami juda toliau. Nuvažiuodami girdime nukentėjusiojo šūksnius draugui: „Greičiau užsirašyk numerius.“ Matyt, bandys skųstis, kad policija jam nepadėjo.
Tepajudame kelis metrus, kai pastebime ant suoliuko gulintį vyrą. Ekipažui sustojus, šis lyg bulvių maišas nukrenta nuo suoliuko. Bandomas kelti piktinasi, kad skauda, ir prašo palikti jį ramybėje.
„Būk vyras, susikaupk“, – neatlyžta pareigūnai. Žodis „vyras“ suveikia magiškai. Jaunuolis ištiesia abi rankas ir paprašo padėti jam atsikelti. Atsistoja, atsisėda ir vėl šlepteli ant žemės, išbarsto aplink save visus kišenėse turėtus daiktus.
Istorija kartojasi. Kai policininkai supranta, kad jaunuolis jau šiek tiek išblaivėjo, palieka jį rymoti ant suoliuko.
Apšlapino automobilį?
Apie 4.20 val. sulaukiame dar vieno pranešimo: T.Ševčenkos gatvės gyventojas skundžiasi, kad kaimynai visą naktį triukšmauja, prašo nuraminti. Nuvykus, skambinęs garbaus amžiaus vyras laukia kieme. „Ten ten kaimynai nuėjo, pamatysite su šunimi“, – moja ranka jis.
Nelabai suprantame, esame kviečiami dėl triukšmo, o turime vytis kaimynus. Vis dėlto važiuojame nurodyta kryptimi. Tikrai, eina du jaunuoliai ir mergina, vedasi šunį.
Pareigūnai juos sustabdo, bando aiškintis, kas įvyko. Šie neatrodo nei girti, nei agresyviai nusiteikę. Aiškina, kad kaimynas nuolat dėl ko nors kabinėjasi.
Dėl viso pikto pareigūnai užsirašo jaunuolių pavardes ir grįžta atgal prie nelaimingo vyriškio. Šis teigia, kad trijulė ne tik visą naktį balkone triukšmavo, bet ir apšlapino jo po langais pastatytą automobilį. Ant šaligatvio tikrai matyti šlapia dėmė, tačiau žiūrime į ketvirto aukšto balkoną, iš kurio esą buvo šlapintasi, ir stebimės: „Kokio stiprumo turėjo būti čiurkšlė?“
Netrukus paaiškėja, kad vyras nematė, kaip kas nors šlapinosi, tik girdėjo. Tačiau savo nuomonės jis nekeičia, tvirtina, kad tai padarė kaimynų svečias. Jis su draugu esą ir ant automobilio, pastatyto vidiniame kieme, šokinėjo.
Policininkai paprašo parodyti, kur tas automobilis. Išties matyti, kad ant jo kažkieno laipiota, tačiau patikrinus pagal valstybinius numerius paaiškėja, jog transporto priemonė registruota vieno jaunuolio tėvo vardu. Jei norės, šis pats galės kreiptis dėl to į policijos pareigūnus.
„Automobilį mylėti reikia, o ne ant jo šokinėti“, – tarsteli nepatenkintas kaimynas, o mes susižvalgome: „Žmones mylėti reikia, o ne automobilį.“
Policiją iškvietęs vyras skuba, sako, kad 5.30 val. turi atidaryti parduotuvę, todėl pareiškimą policijai vėliau atveš pats.
Palikę su kaimynais kovojantį vyrą, dar kartą apvažiuojame sostinės senamiesčio gatves. Ramu, matyti vos vienas kitas praeivis, prityla ir radijo stotelė. Penkta ryto. Nutariame atsisveikinti. „Nors ir Joninės, bet naktis buvo palyginti rami, kartais paprastą penktadienį iškvietimų daugiau būna“, – sako policininkai.
Asta Kuznecovaitė
