Kiekvieno krašto žmonių atmintyje išlieka specifiniai atsiminimai. Ekspedicijų į buvusius valsčius dalyviai atranda iki šiol mažai tyrinėtų liaudies išminties klodų.
Prisiminti senieji valsčiai
Remdamasi žmonių atsiminimais, ekspedicijų, lauko tyrimų ir archyvų medžiaga, mokslinėmis studijomis ir rašytiniais šaltiniais, „Versmės“ leidykla leidžia „Lietuvos valsčių“ monografijų seriją, daugiatomę lokalios istorijos enciklopediją. Tai analogų Lietuvoje ir užsienyje neturintys kultūros leidiniai apie miestų ir miestelių, kaimų ir vienkiemių, apylinkių istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Parengta ir išleista 17 „Lietuvos valsčių“ serijos monografijų, rengiama dar 40 knygų.
Pasak leidyklos vadovo Petro Jonušo, valsčiai – vienas seniausių ir ilgai išsilaikiusių Lietuvos administracinių vienetų. 1861 m. panaikinus baudžiavą, visoje Rusijos imperijoje vėl įvesta luominė valstiečių savivalda – valsčiai. Lietuvai tapus nepriklausoma, valsčių ribos buvo patikslintos, kad sutaptų su katalikų religinių bendruomenių – parapijų – ribomis. Kelis šimtmečius vienoje teritorijoje gyvenę, to paties dvasinio centro, parapijos telkti žmonės sukūrė mikrokultūrą, išsiskyrusią savita šnekta, įvairiais tradicinės kultūros savitumais. Parapija ir valsčius buvo pagrindiniai kaimo žmogaus kilmės vietos orientyrai.
Pakviečia į ekspedicijas
Leidėjai rengia ekspedicijas, kurios tampa būsimų monografijų pradžia. Šiemet ekspedicijos vyko Onuškyje (Trakų r.), Daujėnuose (Pasvalio r.), Užpaliuose (Utenos r.), Viekšniuose (Mažeikių r.), Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.), Semeliškėse (Elektrėnų sav.), dar vyks Aukštadvaryje (Trakų r.), Jūžintuose (Rokiškio r.).
Ekspedicijų dalyviai – istorikai, kraštotyrininkai, geologai, gamtininkai, žurnalistai, sociologai, kalbininkai. Jie užrašinėja vietos gyventojų prisiminimus, renka duomenis apie krašto gamtą, jo istoriją, švietimą, kultūrą ir kultūrinį gyvenimą, čia gyvenusių tautų atstovų gyvenseną, tarmių ir vietos šnektų, tautosakos ypatumus, įžymius žmones. Nemažai straipsnių apie kalendorinius ir šeimos papročius, liaudies išmintį, mokyklų, bibliotekų, kolūkių istoriją, verslus, Persitvarkymo sąjūdį, įžymius žmones rašo vietos gyventojai.
Dar ne per vėlu?
„Nė viena ekspedicija nenuvylė tyrinėtojų. Dar broliai Juškos XIX amžiuje sakė, kad po 10–20 metų gali nelikti, ko užrašinėti – seni žmonės miršta ir nusineša nebūtin daug vertingų dalykų. Kiek metų nuo to laiko praėjo? Kiekvienas kraštas turi savo atminimo specifiką. Vienur labiau atsimenami vieni klodai, kitur – kiti. Liaudies išmintis, susijusi su veterinarija, medicina, meteorologija, apskritai mažai tyrinėta, nors nėra pamiršta, kai kur net aktyviai praktikuojama“, – pastebi kone visose leidyklos ekspedicijose dalyvaujanti, medžiagą apie liaudies mediciną renkanti Liaudies kultūros centro etnologė Rita Balkutė.
Keičiasi ir tikslai
Vilniaus pedagoginio instituto profesorius, gamtos mokslų daktaras, etnologas Libertas Klimka pripažįsta, kad nesitiki rasti visai nežinotų dainų, sakmių, padavimų. Tačiau specialistams svarbūs tautosakos kūrinių variantai, vietos ypatumai ir skirtumai, ypač paplitimo arealas.
Be to, dabar pats laikas surinkti žinias apie tarpukario kultūrinių, politinių ir religinių organizacijų veiklą, socialinius pokyčius permainingame XX amžiuje, skaudžius rezistencijos dalyvių ir tremtinių prisiminimus, duomenis apie melioracijos išnaikintus kaimus, pasirūpinti kultūros paveldo objektais, pasidomėti kūrybine saviraiška – tautodaile, tradiciniais amatais. „Apskritai kraštotyros tikslas – pamatyti Lietuvą tokią, kokia ji yra dabar: su turtingu etnokultūriniu palikimu, naujo gyvenimo daigais ir dar nevisai užgydytomis praeities žaizdomis“, – įsitikinęs profesorius.
Po kaimus važinėję ir vaikščioję mokslininkai, kraštotyrininkai užfiksavo daug originalių kryžių ir medinės architektūros objektų, užrašė rezistencijos dalyvių ir tremtinių prisiminimų, įvairių papročių, liaudies išminties detalių. Sociologai domėjosi ir socialinės atskirties asmenimis, ir senaisiais bei dabartiniais ūkininkais, verslais.
„Straipsnius rašome remdamiesi archyvų šaltiniais. Apsilankius valsčiuje galima tuos duomenis papildyti žmonių atsiminimais, vietos kraštotyrininkų surinkta informacija“, – pasakoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyresnysis mokslo darbuotojas A.Bubnys.
Daiva Červokienė
