Taip tarptautinę ekonomiką ir komunikaciją baigęs vaikinas dabar – aktorius ir renginių vedėjas, taip pat dirbantis JAV krepšinio analitiku.
- Ar kuri nors specialybė buvo susijusi su vaikystės svajonėmis?
- Nuo pat mažens, stebėdamas Kauno „Žalgirio“ pasirodymus tarptautiniuose turnyruose, svajojau tapti krepšininku.
- Tad kodėl nepasirinkote šios profesijos?
- Būdamas paauglys, buvau pasiryžęs išvykti į Kauną ir ten paskirti didžiąją dalį laiko krepšinio treniruotėms. Tiesa, mokykloje mokiausi vien aukščiausiais pažymiais. Tai matydami tėvai griežtai pasakė, jog „su tokia galva ne paskui kamuolį lakstyti“, tad teko ir toliau koncentruotis į mokslus.
Puikiai išlaikiau egzaminus, brandos atestato pažymių vidurkis buvo 10.00, todėl su šeima nusprendėme, kad universitete reiktų rinktis vieną iš prestižinių studijų programų.
Būti mediku ar odontologu, priešingai nei mano šeimos nariai, griežtai nenorėjau, rinkausi iš tuo metu prestižinėmis laikytų kitų specialybių – ekonomikos, politikos mokslų ir teisės. Su sportu susijusios studijų programos, deja, prestižinėmis laikytos nebuvo, tad pasirinkau ekonomiką.
- Studijavote labai rimtus mokslus, tačiau savo gyvenimo su šiomis profesijomis nesiejate. Kodėl taip atsitiko?
- Vienas grupiokas pasiūlė užsiregistruoti aktorių agentūroje. Pagalvojau „kodėl gi ne?“. Po kurio laiko buvau pakviestas nusifilmuoti masinėje scenoje. Buvimas kadre mane labai sužavėjo, „užkabino“ ir jau nuo tada supratau, kad ši pramoga dar galėtų tapti ir visai neblogu pragyvenimo šaltiniu.
Kalbant apie ekonomiką ir komunikaciją – „niekada nesakyk niekada“. Šių sričių specialistai dažniausiai dirba ofise. Tokią patirtį turėjau atlikdamas praktiką Kauno „Žalgirio“ administracijoje.
Apie darbą šioje organizacijoje svajojau jau nuo pat paauglystės, kai tėvai uždraudė išvykti profesionaliai žaisti krepšinį. Nors po praktikos ir turėjau pasiūlymą likti dirbti „Žalgiryje“, tačiau suvokiau, kad visgi nenoriu vien tik sėdėti prie kompiuterio. Galbūt ateityje šis požiūris pasikeis, kategoriškai neatmetu tokios galimybės.
- Nuotoliniu būdu dirbate JAV krepšinio analitiku? Kaip atsiradote šioje srityje?
- Apie šį darbą sužinojau atlikdamas jau minėtą praktiką Kauno „Žalgirio“ administracijoje, nes nuotoliniu būdu JAV įmonėje anksčiau dirbo buvęs kolega, „Žalgirio“ atstovas spaudai Almantas Kiveris. Ten patekti tikrai nėra lengva.
Reikia turėti bent kažkiek treniravimo patirties, puikiai išmanyti anglų kalbą ir krepšinio terminus. Be to, tam, kad būčiau priimtas į šią įmonę, turėjau perskaityti labai daug specialios teorinės medžiagos, išlaikyti stojamąjį egzaminą bei išklausyti mėnesio trukmės mokymus.
- Ar toks gausus spektras profesijų dėl to, kad norite išbandyti visas sritis? O gal priešingai – nežinote, ko norite gyvenime, todėl bandote viską?
- Toks gausus spektras profesijų dėl to, kad iš pradžių gyvenime viską dariau taip, kaip yra visuotinai priimta, prestižiška.
Kiekvienam žmogui rekomenduočiau negaišti laiko per dažnai atsižvelgiant į aplinkinių nuomones ir elgtis taip, kaip pats nori, jei esi tikras, kad tai sugebėsi. O labai norint ir kantriai siekiant savo tikslo, nepaisant įvairių kliūčių gyvenimo kelyje, galima pasiekti tikrai daug.
- Ar žmonės nustemba išgirdę, ką ir kiek daug jūs veikiate gyvenime?
- Nustemba, nes daugiausiai bendrauju su panašaus amžiaus žmonėmis, o jie šiais laikais skiria mažai dėmesio televizijos žiūrėjimui. Lietuviški serialai dažniausiai yra stebimi vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių.
Šių auditorijų atstovai mane kartais atpažįsta, todėl nenustebinu pasakęs, kad esu televizijos aktorius. Tiesa, kai papasakoju dar ir apie krepšinio analitiko darbą JAV įmonėje nuotoliniu būdu, žmonės tikrai būna susidomėję ir klausia, kaip man pavyksta viską spėti.
- Ar jus būtų įmanoma priskirti tik vienai specialybei? Ar galėtumėte kažko atsisakyti?
- Būtų. Dėl rimto vaidmens kino filme, jei to reikalautų režisierius, galėčiau atsisakyti krepšinio analitiko darbo.
- Sakoma, kad ekspertas privalo gilinti savo žinias vienoje srityje. Akivaizdu, kad jūs turite priešingą nuomonę?
- Jei žmogui užtenka laiko ir gabumų kelioms sritims, kodėl reiktų save riboti? Stereotipiniai pasakymai apie kai kuriuos dalykus yra sukurti tam, kad žmonės savo darbais juos paneigtų.
- Aktorystę sieja daug legendų. Viena iš jų – mažas uždarbis. Dažnas jūsų pasirinkimu galėtų nustebti?
- Mažas uždarbis dažniausiai yra teatruose. Televizijoje už rimtus vaidmenis, palyginus su lietuviškais atlyginimais, mokami tikrai neblogi pinigai.
- Kokius asmeninius tikslus sau esate išsikėlęs?
- Šiai dienai – gauti pagrindinį vaidmenį rimtame kino filme. Dėl to dar reiks labai nemažai pasistengti.
- Kai kuriems gyvenimą nulemia lemtis, kitiems – pačių padaryti sprendimai. Kaip nutiko jūsų atveju?
- Manau, kad mano atveju susidėjo abu dalykai. Lemtis buvo, kad grupiokas pasiūlė užsiregistruoti aktorių agentūroje, o padėti du Vilniaus universiteto diplomus į stalčių ir profesionaliai atsiduoti aktorystei – paties padarytas sprendimas.
- Ką apie spalvingą gyvenimą mano tėvai?
- Iš pradžių jie į visa tai žiūrėjo neigiamai. Daugelio tėvų svajonė, kad jų vaikai turėtų įprastą darbą su pastoviomis darbo valandomis ir garantuotu vis augančiu atlyginimu.
Tiesa, dabar, kai jie mato, jog į darbą einu kaip į šventę ir už tai gaunu dar visai neblogus pinigus, pradeda suprasti, jog spalvingo gyvenimo pasirinkimas nebuvo klaida.
- Kokių svajonių turite?
- Iš profesinės pusės – gauti jau minėtą pagrindinį vaidmenį rimtame kino filme, o asmeniniame gyvenime svajoju rasti mylimą merginą, tokią, kad nekiltų noras net žvilgtelti į kitas.
