Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja ekonomistas Marius Dubnikovas ir „INVL Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė.
Ponia Pikčiene, kokie tie yra lietuvių lūkesčiai ir kuo jie skiriasi nuo kitų ES šalių piliečių lūkesčių? Atrodo, kad mes esame tokie optimistiškesni, ką tai reiškia ir kodėl taip yra?
I. Genytė-Pikčienė: Pastarųjų metų tendencijos stebina, nes šiaip jau lietuviai nėra labai optimistiški žmonės, tokie yra stereotipai. Bet staigus ekonomikos atsigavimas po pandemijos ir įspūdingi pernai metų rezultatai tiek kalbant apie ekonomikos rodiklius, tiek apie darbo rinkos situaciją ir kylančius atlyginimus. Visos ekonominės veiklos, tiek mintančios vidaus paklausa, tiek eksportuojančios, pernai metais stebino išties įspūdingais rezultatais ir netgi rekordais.
Ir tas toks bendras pakilimas, bendras klimatas transliavosi į gyventojų kišenes, stebėjome mažmeninės prekybos apyvartų rekordus, o tai rodo vartojimo bumą, taip pat nekilnojamojo turto rinkoje buvo graibstoma viskas, kas turi pamatus, tad iš tiesų pernai metais ta tokia palanki inercija tęsėsi ir šiemet ir lūkesčiai iš tokio pakilimo, matyt, neskuba atsitraukti, ypač kai dar tų pasikeitusių situacijų, tiesioginių pasekmių savo kišenėse nejaučiame.
Pone Dubnikovai, gerai tai ar blogai?
M. Dubnikovas: Visada optimizmas yra gerai, nes jeigu tiktai jis išnyksta prasideda blogybės. Nes viskas prasideda ir baigiasi mūsų galvose. Tai yra gerai, tiesiog nereikia tuo per daug džiaugtis, ir sakykime, daliai visuomenės, kuri yra linkusi išlaidauti, persižiūrėti savo planus, šiek tiek pasižiūrėti, ar viskas, ką perkame, viskas, ką dedame į krepšelius, ar tai yra reikalinga.
Kartais šiek tiek per didelis optimizmas taip pat yra blogai kaip ir per didelis pesimizmas. Bet kokiu atveju Lietuva pandemiją įveikė su praktiškai nesusitraukusia ekonomika: pirmą ketvirtį mes matėme rekordinius vėl eksporto rodiklius. Kitaip sakant, į Lietuvą plaukia pinigai ir toliau.
Matysime, koks yra antras, trečias ketvirtis, bet iš esmės pinigai ateina, jie nugula į žmonių kišenes ir tai leidžia jiems būti optimistiškiems, nepaisant to, kad turime trečią didžiausią infliaciją Baltijos šalyse ir ES. Žmonių pajamos didėjo vidutiniškai vis tiek kone 14 proc. ir reikia suprasti vieną dalyką – infliacija arba prekių kainų augimas paprastai būna trumpalaikis metai arbu du, žiūrint į istoriją. Tuo tarpu tas 14 proc. padidėjęs atlyginimas jau lieka kišenėje ir tai reiškia, kad jei bus kažkokia recesija ar susitraukimas, bet tas atlyginimų lygis iš esmės ilgainiui išliks toje pusėje.
Ponia Pikčiene, ar nėra to optimizmo per daug? Kas gali nutikti blogo, jeigu mes, kaip tas smuikininkas žiogas, per daug užsižaisime ir užsigrosime?
I. Genytė-Pikčienė: Jeigu žmogus, namų ūkis jaučiasi optimistiškai, bet elgiasi racionaliai ir galvoja apie rizikas ir tam ruošiasi, tai čia tikrai nėra nieko blogo. Galbūt norėtųsi tikėtis, kad gyventojai dėl to ir optimistiškai nusiteikę, nes turi solidžias finansines atsargas. Tą taipogi grindžia ir solidžios sumos indėliuose.
Taip pat, kaip jau minėjo pašnekovas, eilę metų sparčiai augo atlyginimai ir ta finansinė situacija yra kone geriausia per visą istoriją, kokioje mes galėjome pasitikti tokius rimtus iššūkius. Nes iš tikrųjų net ir keletą metų atgal neturėtumėme tokių sveikų pozicijų kalbant tiek apie viešajį sektorių, tiek apie privatųjį sektorių, tiek apie įmones, tiek apie gyventojus.
Tai labai tikėkimės, kad tie rudens iššūkiai mums yra įveikiami ir tie gyventojai, kurie vis dar apie juos negalvoja, ims susimąstys ir pradės ruoštis.
Ponia Pikčiene, o jeigu rusai užsuks dujas Europoje, ar tai reiškia, kad tai paveiks pramonę ir ekonomiką, o kadangi mūsų visas verslas orientuotas į Vakarų Europą, ar tai atislieps mums?
I. Genytė-Pikčienė: Duok Dieve, greičiau. Nes man rodos reikėtų patiems, Europai atrasti stuburą ir nelaukti, nesitaikstyti su įvairiais šokdinimais, įvairiais mokėjimais rubliais ir panašiais dalykais, nebesižeminti, o tiesiog jau prisiimti tą naštą, tą šoką, nes vidutiniuoju laikotarpiu tai visiems tik į sveikatą ir tai pačiai Europai tapogi.
Kai išbrangsta ar dingsta koks išteklius, gyvenimas nesustoja, juk akmens amžius nesibaigė dėl to, kad baigėsi akmenys. Žmonės progresuoja, matome, kokia yra pažanga atsinaujinančioje energetikoje ir iš tikrųjų tas atsijunkymas nuo iškastinio kuro tik paspartintų tuos procesus ir visiems tai išeitų į naudą.
Taip, tai skaudėtų, bet tokiomis aplinkybėmis, kai kaimynystėje vyksta karas, nereikėtų, matyt, bijoti to skausmo ekonominio, nes tai nepalyginamai mažesnis skausmas, palyginti su tuo, ką patiria Ukraina.
Visą laidą „Dienos pjūvis“ žiūrėkite straipsnio pradžioje.
