2004 metais pasirodžiusi Johno Perkinso knyga „Ekonominio smogiko išpažintis“ sukėlė tikrą sąmyšį tiek JAV, tiek kitose pasaulio šalyse. Kai kas šią knygą vadina tikrojo JAV imperializmo išviešinimu, o kiti aiškino, kad visa publikuojama medžiaga tėra bjaurus melas. Kaip ten bebūtų, knyga tebėra aktuali šiomis dienomis, kai pasaulį užklupo globalinė ekonominė krizė, o dauguma vargingesnių valstybių tam, kad išgyventų, yra priverstos skolintis milijonus iš Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo.
J. Perkinsas minėtąją knygą rašyti pradėjo dar devintajame dešimtmetyje. Jis teigia 1981 metais buvęs slapta užverbuotas JAV Nacionalinės saugumo agentūros ir įdarbintas tarptautinėje konsultacijų kompanijoje „Main“. Autorius teigia, kad pagrindinė jo užduotis buvo keliauti po pasaulį ir mėginti įtikinti neišsivysčiusių pasaulio valstybių vyriausybes skolintis milžiniškas sumas iš tokių institucijų kaip Pasaulio bankas ar JAV tarptautinio vystymosi agentūra. Savaime suprantama, kad dauguma valstybių vėliau gautų paskolų sugrąžinti nesugebėdavo ir dėl to turėdavo paklusti JAV politiniam spaudimui.
J. Perkinso teigimu, šios besivystančios valstybės ne tik būdavo sėkmingai politiškai neutralizuojamos ir pajungiamos Vašingtono diktatui, tačiau jų ekonomika ilgalaikėje perspektyvoje tapo itin pažeidžiama. Apibendrintai galima teigti, kad pagrindinis ekonominio smogiko uždavinys būdavo siekis priversti Amerikos interesams svarbias valstybes prasiskolinti ir taip tapti priklausomoms nuo Vašingtono valios.
„Ekonominiais smogikai yra brangiai apmokami profesionalai, kurie apgaule iš viso pasaulio valstybių išvilioja trilijonus dolerių. Jie pinigus, kuriuos valstybės gauna iš Pasaulio banko, JAV Agentūros tarptautiniam vystymuisi ar kitų užsienio „pagalbos“ organizacijų, nukreipia į didžiųjų korporacijų lagaminus ir kelių turtingų šeimų, kontroliuojančių planetos gamtinius resursus, kišenes. Tarp jų ginklų yra apgaulingos finansinės ataskaitos, klastojami rinkimai, kyšiai, plėšimai, seksas ir žmogžudystės“ - taip rašoma apie ekonominius smogikus J. Perkinso knygoje.
Sistema esą veikdavo paprastai: ekonominiai smogikai įtikindavo valstybes kokio nors milžiniško projekto svarba teikdami, jei reikia, net ir suklastotas ataskaitas. Norėdama įgyvendinti projektą, valstybė būdavo priversta skolintis iš tarptautinių organizacijų, kurios savo ruožtu užtikrindavo, jog projekto įgyvendinimas būtų patikėtas kuriai nors stambiai JAV korporacijai. Tokiu atveju visi pinigai atitekdavo būtent korporacijai, o valstybė likdavo prasiskolinusi ir dėl to turėdavo nusileisti JAV spaudimui. Kai ateidavo laikas, JAV lengvai galėdavo reikalauti, kad iki ausų prasiskolinusios valstybės leistų pas save įkurdinti amerikiečių karines bazes ar suteiktų pigių gamtinių išteklių.
Savo kaip ekonominio smogiko darbą J. Perkinsas pradėjo Indonezijoje, kur buvo planuojama Javos salos elektirfikacija. Jam esą buvo įsakyta parengti suklastotas Indonezijos ekonomikos augimo prognozes, leisiančias pateisinti paskolas, kurias tarptautiniai bankai ir JAV tarptautinio vystymosi agentūra planavo suteikti Indonezijai. Ta paskola buvo iš anksto suplanuota tokia didelė, kad indoneziečiai jokiu būdu negalėtų jos grąžinti ir taip taptų priklausomi nuo JAV. Šis darbas J. Perkinsui puikiai pavyko.
Po to J. Perkinsas buvo pasiųstas į Panamą, kur turėjo kurti „didįjį šios šalies vystymosi“ planą. Pagal šį planą Pasaulio bankas investuotų į šalies infrastruktūrą milijardus dolerių, o infrastruktūros kūrimo darbai būtų patikėti didžiosioms JAV kompanijoms. Galiausiai prasiskolinusi šalies valdžia būtų buvusi priversta atsisakyti visų pretenzijų į Panamos kanalo kontrolę.
Galiausiai po Panamos atėjo ir Saudo Arabijos eilė. Būtent šis atvejis yra bene labiausiai šokiruojantis. Ten J. Perkinsas gavo užduotį ne tik parengti išpūstą ataskaitą apie šalies ekonominio augimo perspektyvas, tačiau ir užtikrinti, kad Saudo Arabijos už parduotą naftą gaunami pinigai kaip nors vėl sugrįžtų į Vašingtono kišenę. Amerikai reikėjo nuo jos priklausomo naftos tiekėjo, kuris užtikrintų, kad nepasikartos aštuntajame dešimtmetyje OPEC sukelta naftos krizė, kuri vos nesužlugdė JAV ekonomikos.
J. Perkinsas savo darbą atliko puikiai ir Saudo Arabija sutiko būti ta melžiama karve, kuri tieks naftą už JAV priimtiną kainą. Mainais už tai Vašingtonas Saudo Arabijos valdančiajame režimui pasiūlė visišką politinę ir karinę paramą. Tačiau čia svarbiausia tai, kad Saudo Arabija įsipareigojo už pinigus, gautus pardavus naftą, pirkti JAV vertybinius popierius, už kuriuos gautos palūkanos būtų leidžiamos šaliai modernizuoti. Tiesiog genialu: JAV Iždo departamentas už Saudo Arabijos pinigus samdo JAV kompanijas, kurios vykdo infrastruktūros projektus visame Arabijos pusiasalyje.
J. Perkinsas teigia, kad ekonominius smogikus visados atrinkdavo CŽV arba Nacionalinė saugumo agentūra, tačiau, baiminantis, kad dėl jų išviešinimo gali kilti skandalai, visi smogikai būdavo įdarbinami priedanga tapusiose privačiose kompanijose. Ekonominiai smogikai esą dirbdavo verslo konsultavimo firmose, inžinerinėse kompanijose, statybos sektoriuje.
Tiesa, knygos kritikai pastebi, kad J. Perkinso, kuris, kaip pats teigia, ekonominiu smogiku dirbo iki 1991 metų. pasakojime itin trūksta dokumentais ar kitų asmenų liudijimais paremtos informacijos. Be to, daugelį ekspertų stebina ir tai, kad Nacionalinė saugumo agentūra J. Perkinso yra vaizduojama kaip ekonomines užduotis vykdanti organizacija, nors iš tikro ji tokia nėra.
