.jpg)
Abejotinos prasmės aukštų pareigūnų rokiruotės
Pradėkime nuo Aleksejaus Uliukajevo – buvusio Rusijos centrinio banko pirmininko pirmojo pavaduotojo, tapusio Rusijos Federacijos ekonominės plėtos ministru. Nors pareigos garbingos, bet šiuo metu jas eiti pakankamai sudėtinga, nes tiek pirmųjų asmenų, tiek visuomenės nepasitenkinimą pirmiausia atremti teks būtent jam. O to neišvengsi – jei būtų ryžtasi tokiems reikalingiems, bet radikaliems pokyčiams kaip socialinių išmokų apkarpymas, kiltų didelis visuomenės nepasitenkinimas. Tai neišvengiamai pablogintų ženklios dalies Rusijos gyventojų situaciją, o palikti ją tokią, kokia yra dabar, irgi ne išeitis. Padariniai būtų ne ką mažiau skausmingi, tik kad pasireikštų lėčiau. Būtent dėl tokios jautrios situacijos pasigirsta spėliojimų, ar A. Uliukajevui ilgam pavyks įsitvirtinti ministro poste. Vis dėlto nepaneigsi: naujasis ministras turi įvairiapusiškos patirties – jis užėmė ne tik aukštas pareigas Centriniame banke, bet yra dirbęs ir Finansų ministerijoje.
Taigi naujasis ministras kovą su galima ekonomine recesija paskelbė vienu prioritetinių veiksnių. Viskas tarsi atrodytų gerai, jei ne kitas šalia deklaruotas tikslas – užtikrinti įsipareigojimų piliečiams (svarbiausi iš jų deklaruoti V. Putino straipsniuose jam vėl užėmus RF prezidento postą 2012 m. gegužės mėn.) įgyvendinimą. Nors skamba gražiai, tačiau tikėtis, kad tiek avis išliks sveika, tiek vilkas bus sotus nevertėtų – siekiant stabdyti recesiją neišvengiamai tektų tai daryti Rusijos piliečių gerovės sąskaita.
Kitas svarbus pakeitimas – ankstesniojo Ekonominės plėtros ministro Andrejaus Belousovo, kurio vietą ir užėmė A. Uliukajevas, perėjimas dirbti prezidento V. Putino patarėju ekonomikos klausimais. Būdamas ankstesnėse pareigose jis susilaukė aršios liberaliųjų jėgų kritikos dėl siūlymų sumažinti bazinę bankų paskolų palūkanų normą, nes tai turėjo paskatinti gyventojus imti paskolas, skatinti vartojimą, įskaitant statybą, o tai, savo ruožtu – išjudinti ekonomiką. Palūkanų norma iš tiesų yra aukšta – viršija 8 proc., tačiau, kita vertus, ją sumažinti, kaip siūlyta, būtų buvę sudėtinga dėl didelės infliacijos.
Dar vienas garsus vardas – Sergejus Ignatjevas - buvęs RF centrinio banko vadovas. Beje, jo kompetencija buvo įvertinta ir Europoje – prieš pora metų žurnalas „The Banker“ jį išrinko geriausiu centrinio banko vadovu Europoje. Tuo tarpu pačioje Rusijoje jis buvo geriau žinomas kaip vadovas, nuosekliai besipriešinęs politiniam spaudimui. Būtent dėl to, kad jį šiame poste pakeitė buvusi prezidento V. Putino patarėja ekonomikos reikalams, buvusi RF ekonominės plėtros ministrė Elvira Nabiulina, suskubta skambinti pavojaus varpais, jog nuo šiol RF centrinio banko nepriklausomybė bus pakirsta ir bankas bus verčiamas taikyti lankstesnę valiutų politiką. Kadangi E. Nabiulinos kandidatūrą pasiūlė pats Putinas, toks nerimas neatrodo laužtas iš piršto.
Pasikeitimų daug, tačiau jie nežada tikrų, radikalių permainų, nors ekspertai jau ne vienerius metus skatina Rusijos politinį elitą judėti link naujos kokybės politikos.
Rusiją kamuoja ne viena bėda
Vienas didžiausių Rusijos ekonominės politikos strategų galvos skausmų – rublio nestabilumas. Neseniai rublio kursas staigiai krito, tuo išgąsdindamas investuotojus. Tai dar labiau sumažino šalies investicinį patrauklumą, nors ir prieš tai jis nebuvo aukšto lygio dėl didelių biurokratinių kliūčių verslui, nepalankios konkurencinės aplinkos, paplitusios korupcijos, silpnos savininkų ir smulkiųjų akcininkų teisių apsaugos bei kitų įsišaknijusių bėdų.
Tuo tarpu Ekonominės plėtros ministerija yra skelbusi gan optimistiškas prognozes – teigta, jog 2013 m. grynosios kapitalo įplaukos į Rusiją turėtų pasiekti 15 mlrd. JAV dolerių, 2014 metais – jau 30 mlrd., o 2015 m. – maždaug 40 mlrd. JAV dolerių. Vis dėlto, žvelgiant į bendrą situaciją, tai reikėtų vertinti atsargiai. Juolab, kad daug nulems tai, kaip klostysis ekonominė situacija pačioje Rusijoje bei nuo to, kaip Europos šalims pavyks spręsti savo ekonomines problemas, nes būtent ES yra svarbi Rusijos rinka ir mūsų ekonominiai sunkumai neišvengiamai stipriai paveikia ir ją.
Yra dar ir kita medalio pusė: į Rusiją kapitalas ne tik vangiai įteka, bet ir ne vienerius metus galime matyti didelį jo nutekėjimą į kitas valstybes. Būtinybę sustabdyti šį procesą akcentuoja ir aukščiausioji šalies vadovybė. Visgi kol kas teigiamų rezultatų šiame fronte nematyti.
Piktą pokštą Rusijos ekonomikai iškrėtė pasaulinių naftos ir dujų kainų mažėjimas. Vadinasi, tai, kad didžiosios kaimynės ekonomika remiasi energetiniais ištekliais, nepatinka ne tik mums, bet ir jiems, nes tai daro ją labai jautrią energijos išteklių kainų svyravimams, nes „sėdėti ant priklausomybės nuo naftos adatos“ rizikinga – susvyravus jos kainoms „susvyruoja“ visa šalis.
Taip pat Rusijoje nepavyksta pažaboti infliacijos ir neatrodo, kad greitu laiku būtų rastas tinkamas sprendimas. Kaip naujienų portale rosbalt.ru pabrėžia žurnalistas Ivanas Preobraženskis, aiškiai matomiems sisteminės ekonominės krizės ženklams reikia sisteminių sprendimų, o ne naujai spausdinamų rublių.
Sisteminės bėdos silpnina visą valstybę, daugybė regionų atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje ir yra įklimpę į skolas. Negana to, kaip prognozuoja naujienų portale gazeta.ru cituojamas Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas, per ateinančius dvejus metus jų laukia dar maždaug 1,34 trln. rublių nuostolis, kurį sukels sumažėsiantis pajamų mokestis. Tai labiausiai paveiks turtingiausius regionus, orientuotus į metalurgiją ir naftą, iš esmės „tempusius“ Rusijos ekonomiką.
Kaip matome, situacija yra sudėtinga, Rusiją vargina daug tarpusavyje persipynusių problemų. Jas išnarplioti ir išspręsti ir turės naujieji-senieji svarbiausieji šalies ekonominio elito veidai, tačiau kol kas neatrodo, kad ši ekonominio elito karta yra pasiruošusi imtis skausmingų sprendimų, kurie ilgainiui visgi būtų naudingiausi. Sakykime, viena logiškiausių priemonių kovojant su nuvertėjusiu rubliu būtų valiutos devalvacija, tačiau E. Nabiulina dar birželį televizijos laidoje „Vesti v subotu” spėjo pareikšti, kad to imtasi nebus.
Taigi galima tikėtis nebent dalinių, „teisingon“ pusėn nukreiptų reformų, kurių veiksmingumas vis dėlto abejotinas. Peršasi mintis, kad, kaip sakoma, Rusija vis dar bando gydyti, nors jau seniai laikas amputuoti, kad ekonomika pagaliau galėtų pradėti sveikti. Jei nebus imtasi ryžtingų priemonių, ir toliau stebėsime vis rimtėjančias problemas. Vienas paprastas pavyzdys: kaip praneša Rusijos centrinis bankas, rūpestį kelia išaugusi užsienio skola. Per pirmą 2013 m. ketvirtį ji didėjo 52 mlrd. JAV dolerių, arba 8,3 proc. ir pasiekė 684 mlrd. sumą. Vadinasi, galima laukti ir tolimesnio problemos gilėjimo, nes nekintant prielaidoms situacija keistis irgi negali.
