Gydytojai pradėdami gydyti ligonį pirmiausia diagnozuoja liga, o po to skiria vaistus ir procedūras. Taip reikėtų elgtis ir gydant ekonomiką. Tačiau valdžia šios taisyklės nesilaikė ir dar iki šiol nesilaiko. Pradėta gaivinti ekonomiką neišanalizavus jos sumažėjo priežasčių. Daug kalbama apie užsienio investicijų reikšmę ekonomikai. Tarsi jos gali išgelbėti šalies ūkį, įdarbinti daug žmonių. Bet negirdėti kalbų, nematyti valdžios veiksmų prekių ir paslaugų pardavimams padidinti, dėl ko sumažėjo gamyba ir paslaugos vidaus rinkai ir labai sumenko biudžetas, nes atitinkamai sumažėjo PVM ir akcizų įplaukos. Per 2009 metų dešimt mėnesių pardavimai sumažėjo 28,3 proc., arba 8,2 mlrd. litų.
Atrodo, šiam reiškiniui paaiškinti ir nėra objektyvių priežasčių. Padidintas pridėtinės vertės mokestis teoriškai galėjo tik 3 procentais sumažinti prekybos apyvartą. Bet Statistika skelbia, kad praėjusiais metais kainos sumažėjo apie 1 procentą. Taigi PVM padidinimas realiai galėjo sumažinti tik 2 procentais prekių ir paslaugų pirkimą. Nesumažėjo pensininkų ir kitų socialinių fondų lėšomis išlaikomų žmonių pajamos (sumažintos tik nuo 2010 metų pradžios). Dėl bedarbystės ir atlyginimų sumažinimo gyventojai neteko apie 1,2 mlrd. litų pajamų. Gyventojų indėliai bankuose net padidėjo. Tai dėl kokių priežasčių sumažėjo prekių ir paslaugų pirkimas 7 mlrd. litų? Ar tam nesąlygojo premjero gąsdinimai krizės šmėkla ir perspėjimai, kad reikia pinigus taupyti „sūdnai“ dienai, dar ir kitos priežastys?
Sulėtėjo pinigų apyvarta
Prekybos sumažėjimas iššaukė ir kitą negerovę – apyvartinių lėšų trūkumą versle. Sulėtėjo atsiskaitymai tarp verslininkų. Išaugo valstybės ir savivaldybių skolos verslui ir verslininkų tarpusavio skolos. Be to, daug lėšų įšaldyta prekių likučiuose. Aiškiau tariant, sulėtėjo pinigų apyvarta, jų judėjimas. Valstybė šiais klausimais galėtų daugiau padėti verslininkams. Negirdėti, kad būtų organizuotos tarpusavio skolų užskaitos.
Padaugėjo tyčinių bankrotų
Gerokai padaugėjo tyčinių bankrotų. Dėl to daug pajamų praranda bankrutuojančių bendrovių partneriai - sąžiningi verslininkai, bankai ir kiti kreditoriai, o biudžetas - mokesčių. Bankrotuojančios įmonės grąžina tik apie 12-15 proc. skolų. Tuo tarpu bankrutavusių įmonių savininkai steigia žmonų, giminių ir savo vardu naujas bendroves ir vėl atgaivina bankrutavusį verslą. Valdžia tik aimanuoja, o nesiima radikalių priemonių tyčiniams bankrotams sustabdyti. Dargi sakyčiau, net sukūrė gerą terpę jiems plisti, nuolat kaltindama krizę dėl pablogėjusių verslo sąlygų.
Ne tokios paramos reikia verslui
Reikia mažiau trukdyti dirbti visiems verslininkams, panaikinti biurokratinius suvaržymus, sudaryti vienodas konkurencines sąlygas, o sunkmečiu mažiesiems padėti atidedant mokesčių sumokėjimą ir kitomis formomis, o stambiesiems – daugiau užsakyti statyti ir modernizuoti valstybės lėšomis visiems gyventojams reikalingų ir naudingų sveikatos, kultūros, sporto, infrastruktūros ir kitų objektų. Tiksliai pastebėjo koncerno “MG Baltic” prezidentas Darius Mockus. “Valdžios priedermė nėra padėti verslui, o tiesiog sudaryti sąlygas dirbti, nes verslas yra iniciatyvus ir pats privalo rūpintis savimi”. Reikia džiaugtis, kad šioje srityje daug padeda Europos Sąjunga. Pavyzdžiui, 2010 metams skyrė beveik 8 mlrd. litų, kurių 4,9 mlrd. litų ekonomikai. Be to, dar iš valstybės biudžeto skiriama 1,1 mlrd. litų.
Suvienodinti sąlygas verslui
Būtina sparčiau įgyvendinti “Saulėlydžio” komisijos rekomendacijas. Sąžiningiems verslininkams ypač aktualu, kad būtų vienodos verslo sąlygos. Tačiau jų nėra, nes Seimas ir Vyriausybė kai kuriems verslininkams sudarė išskirtines sąlygas. Pavyzdžiui, PVM įstatymu nustatyta, kad verslininkai, kurių metinės pajamos už parduotas prekes ir paslaugas neviršija 100 tūkst. litų, gali neimti iš pirkėjų ir paslaugų gavėjų nustatyto dydžio PVM ir nemokėti į biudžetą. Taigi jie gali parduoti pigiau, negu tie, kurių pajamos viršija nustatytą ribą. Ypač šia įstatymo išimtimi naudojasi turgaus prekeiviai. Nelygias konkurencines sąlygas taip pat pagimdo „šešėlinė“ ekonomika. Teigiama, kad šiuo metu nuslepiama net ketvirtadalis pajamų.
Ne aklai skatinti investicijas
Ne aklai skatinti investicijas ir remti privatų verslą, o susieti su nauda valstybei ir jos piliečiams, pavyzdžiui su darbo vietų papildomu sukūrimu, su darbuotojų atlyginimo pakėlimu, su mokesčių ir įmokų socialiniams fondams padidinimu. Konkurencija ir kitos verslo aplinkybės verčia kapitalo savininkus mažinti išlaidas, jų tarpe ir darbuotojams samdyti. Todėl pelnas pirmiausiai investuojamas technologijoms tobulinti, našesniai technikai įsigyti, darbo organizavimui gerinti, tai yra gamybai didinti ir darbo našumui kelti bei darbo vietoms mažinti. Taigi investicijos dažnai duoda atvirkštinį rezultatą – sumažina darbo vietas, padidina nedarbą. Biudžetas ne tik, kad negauna pelno įstatymu nustatytų pajamų, bet jam dar užkraunama papildoma našta – bedarbių šelpimas.
Nauji įrengimai ir kitos gamybos tobulinimo priemonės daugiausia įsigijamos užsienyje. Pvz., 2008 m. daugiau kaip už 6 mlrd. litų. Vadinasi, didelė dalis panaudotų investicijoms lėšų išplaukia iš Lietuvos. Ir šis procesas dar skatinamas, nes neapmokestinamas panaudotas investicijoms pelnas. Taigi priklausanti valstybei pelno mokesčio dalis dovanojama verslininkams.
Investicijos - priedanga pelno mokesčiui mažinti
Pagrindinę sąlygą užsienio investicijoms pritraukti nurodo, jog reikia nustatyti mažą pelno mokestį ir net jo neimti. Tačiau užsienio investitoriai neseniai Vilniuje įvykusiame forume pagrindinėmis kliūtimis įvardino mažą darbo rinką, nelankstų darbo santykių reguliavimą, sunkias verslo kreditavimo sąlygos, didelę korupciją. Matyt, yra ir kitos gal ir politinės priežastys, kodėl kai kurių valstybių firmos traukiasi iš Lietuvos. Statistika paskelbė, kad 2009 metų liepos 1 d. Lenkijos firmų tiesioginės investicijos į šalies ūkį sumažėjo 2,6, Rusijos – 1,7 ir Danijos – 1,5 mlrd. litų palyginus su buvusiomis prieš pusantrų metų. Tai rimtas signalas valdžiai, tačiau negirdėti, jog būtų stabdomas šis procesas.
Nepanaudojamas vietinis kapitalas
Šalies didžiosios bendrovės yra sukaupusios nemažai laisvo kapitalo, kuris galėtų naudingai tarnauti Lietuvai. Statistikos duomenimis 2009 metų pradžioje įmonių rezervuose buvo 11 mlrd. litų. Penki milijardai litų investuoti kitose valstybėse, kelia jų ekonomiką. Kodėl jis neinvestuojamas Lietuvoje, statant naujus prekių gamybos ir paslaugų objektus, kuriant naujas darbo vietas? Tai irgi valdžios užmiršta problema.
