Ieva Žigaitė, LRT televizijos naujienų tarnyba, LRT.lt
Mada pulsuoja tuo, kuo gyvena pasaulis. Vis labiau plintant aplinkosaugos, ekologijos, etiško gamtai elgesio temoms, jos atsiranda ir dizainerių kūryboje. To pavyzdys – mados kūrėjos iš Bolivijos.
Claudia Perez – boliviečių dizainerė, metų metais besilankanti lindynėmis garsėjančio rajono turguje. Veikiantis dukart per savaitę, šis turgus laikomas pačiu didžiausiu Pietų Amerikoje, pritraukiantis iki pusės milijono pardavėjų, klientams siūlančių visko, kas tik įmanoma – nuo gyvūnų, automobilių, įvairios technikos iki tonų padėvėtų drabužių. Dizainerė čia ieško kokybiškų senų audinių, mat tvirtai tiki, kad seni apdarai gali kuo puikiausiai virsti naujais ir tai iliustruoja savo darbu. Claudia Perez visuomet ieško ypatingų daiktų: ją ypač domina seni, dizainerių kurti kaklaraiščiai, išmesti šilkiniai šalikai, nosinės ir kiti panašūs aprangos aksesuarai, kuriuos dizainerė galėtų panaudoti kurdama savo naują modelių liniją. Senienų čia niekuomet nepritrūksta – turgus tiesiog užtvindytas padėvėtais drabužiais, atplukdytais iš Europos, Azijos ir Šiaurės Amerikos.
„Jaučiausi šiek tiek blogai dėl visų šių padėvėtų drabužių ir kito šlamšto, kuris atkeliauja į mūsų šalį, o mes jį parduodame tarsi pramogaudami. Todėl norėjau visa tai panaudoti kitaip. Ne tik pirkti, perparduoti ir galiausiai naudoti. Norėjau tai iš tikrųjų panaudoti dar kartą, panaudoti kaip žaliavą. Juk, pavyzdžiui, šilkas yra puiki medžiaga, iš jos galima sukurti gražių dalykų.“, – kalbėjo dizainerė Claudia Perez.
Dizainerė kolekcionuoja kišenines nosines ir kaklaraiščius septynerius metus. Tiesa, pradėjo juos rinkti dar neturėdama idėjos, ką su šiais senais aksesuarais būtų galima nuveikti. Iš tonų drabužių renkasi juos atsižvelgdama į kokybę, spalvą ir raštus, kad galėtų suderinti su jau turimomis medžiagomis. Visi laimikiai keliauja į Claudios butiką ir studiją, kur juos dizainerė kruopščiai nagrinėja su kolege ir verslo partnere Marcia Devil.
„Mes ieškome šilko. Kuriame iš jo, kai susirenkame daug įvairaus šilko – tebūnie tai seni kaklaraiščiai ar šalikai. Žvelgiame į spalvas, pamatome, kas su kuo dera ir tuomet surandame dizaino koncepciją. Vėliau pasirenkame siūlus.“, – aiškino dizainerė Marcia Devil.
Seni dizainerių naudoti aksesuarai dažniausiai būna pagaminti Italijoje ir Prancūzijoje. Ir kažkada buvusiems šeimininkams turėjo kainuoti ne vieną šimtą dolerių. Dizainerės pabrėžia kuriančios iš tokių medžiagų, kurios būtų pernelyg brangios įsigyti kur nors kitur. Perdirbtuose gaminiuose kartais išlieka prabangaus gamintojo etiketės, o visi nauji modeliai tampa vieninteliais ir niekaip neatkartojamais. Dizainerės atskleidžia su perdirbtų drabužių linija sulaukusios didesnio populiarumo ne tikėjosi – šiuos modelius mielai įsigyja įvairiausio amžiaus moterys, ieškančios spalvingų individualių drabužių. Kūrėjos atrado ir būdą, kaip panaudoti mažytes senų audinių skiautes – iš jų kuria rankines, karolius ir kitus smulkius aksesuarus.
„Tai, kas mus veda, į priekį, yra estetika. Tai tikrai nuostabios ir gražios medžiagos. Tačiau labai svarbus ir perdirbimo, etinės mados aspektas. Šiais laikais tarp jaunų dizainerių populiari tendencija perdirbti žaliavą. Mes nebelaikome senų dalykų netikusiais. Bet, žinoma, viską reikia kruopščiai plauti“, – dėstė dizainerė Claudia Perez.
Dizainerės didžiuojasi tuo, jog savo kūryba gali prisidėti prie aplinkos saugojimo. Beje, jų modelius itin pamėgo Bolivijoje viešintys turistai – todėl neretai nauji drabužiai, pagaminti iš senų, grįžta į ten, iš kur atkeliavo – į Europą ar Jungtines Valstijas.
