Ar galima tikėti sertifikatais?
Tai lazda su dviem galais. Ekologiškos produkcijos augintojai ir gamintojai paprastai stengiasi laikytis visų reikalavimų, nes ekologinių ūkių kontrolė gana griežta. Šie ūkiai tikrinami kiekvienais metais, kartais net po keletą kartų, tiriami pasėliai, produktų laikymo sąlygos ir t. t.
Aptikus pažeidimų taikomos gana griežtos sankcijos – tenka grąžinti ne tik visas gautas išmokas, bet ir penkeriems metams atimama teisė verstis ekologine žemdirbyste. Retas ūkininkas dėl trumpalaikio pelno drįsta taip rizikuoti.
Kas kita, kai šią produkciją bandoma parduoti. Nedideliems ūkiams leidžiama prekiauti nesupakuota produkcija, kurią jie realizuoja turguje. Griežtos apskaitos šiuo atveju nėra. Kas sužiūrės, ar ūkininkas, turintis ekologinio ūkio sertifikatą, neprekiauja pomidorais iš kaimyno daržo arba iš Lenkijos turgaus? Tiesa, pardavinėjama produkcija taip pat gali būti tikrinama, tačiau per 2009 metus turguose buvo patikrinti tik penki procentai tokios produkcijos.
Prižiūrėti, ar ūkininkas nepardavė daugiau produkcijos nei užaugino, lengviausia tuomet, kai ji tiekiama kooperatyvams ar prekybos centrams pagal sutartis, kai yra supakuota. Dėl šios priežasties pirkti ekologiškus produktus specializuotose parduotuvėse ar didelių prekybos centrų ekologinių prekių skyriuose saugiau nei turgeliuose.
Turgeliai: už ir prieš
Nepaisydami išvardytų problemų dauguma žmonių vis tiek mieliau ir dažniau apsipirkinėja turgeliuose. Viena svarbiausių priežasčių, kodėl šioms prekybos vietoms teikiama pirmenybė prieš ekologiško maisto pasiūlą specializuotose parduotuvėse – kainos. Paprastai turguje jos būna gerokai mažesnės.
Kitas turgelių pliusas – bendravimas. Pastaruoju metu tampa vis madingiau apsipirkinėti mažose parduotuvėlėse, nes su pardavėju galima pabendrauti tarsi su geru pažįstamu, dar geriau – kai jis jau kreipiasi į jus vardu ir žino, kokius produktus mėgstate, ką pirkote praėjusį kartą ir ką mielai išbandytumėte šįsyk.
Puiku, jei pardavėjas kartu yra ir gamintojas, tačiau tai nutinka retai – negalime tikėtis, kad tas pats žmogus spės ir produkciją auginti, ir kasdien už prekystalio stovėti. Daugumai pirkėjų malonumą teikia
žinojimas, kad savo pinigais jie prisideda prie lietuvio ūkininko gerovės, o ne didina prekybos monopolistų pelną. Dėl šių ir kitų priežasčių pasivaikščiojimas po turgelį daugumai tampa kur kas mielesniu laiko praleidimo būdu nei skubotas apsipirkinėjimas prekybos centre.
Turgelių rūšys
Vis dėlto turgelis turgeliui nelygus. Ekologiškuose turgeliuose prekiaujama tik ekologiška produkcija. Jie dažniausiai yra mobilūs. Daugiau informacijos, kur ir kokios ekologiškos produkcijos galima įsigyti, rasite užsukę į interneto svetainę. Ūkininkų turgeliai taip pat neretai yra mobilūs, nors esama ir stacionarių. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2004 metais patvirtino prekybos tokiuose turgeliuose taisykles, pagal kurias čia gali prekiauti tik viešosios įstaigos „Ekoagros“ patvirtinti ekologiškų produktų augintojai arba tautinio paveldo įmonės. Deja, vis dažniau prie jų bando prisišlieti perpardavinėtojai ar tiesiog su natūriniais ūkiais nieko bendro neturinčios lietuviškos įmonės. Beje, kainos čia ne visada didesnės nei prekybos centruose, o jei ir didesnės – labai nedaug.
Didžiuosiuose turguose (pavyzdžiui, Kalvarijų ar Halės turgavietėse Vilniuje) galite rasti įvairios produkcijos – tiek lietuviškos, užaugintos ekologiškame ūkyje, tiek lietuviškos, bet auginamos pramoniniuose ūkiuose, tiek atvežtos iš kitų šalių. Taip pat juose galima nusipirkti natūralių, sveikų produktų, tačiau lengviau tai padaryti tiems, kurie tuo užsiima nuolat ir jau turi pažįstamų prekiautojų. Ko gero, geriausia maistą pirkti tiesiai iš gamintojo. Lietuva – senas tradicijas turintis agrarinis kraštas, kur kaimeliai nuo didmiesčių nutolę vos per kelias dešimtis kilometrų ir kur kone kiekvienas turi kaime gyvenančių giminaičių, todėl ši alternatyva – viena geriausių natūralaus maisto mėgėjams.
Pirkti maistą tiesiai iš ūkininko verta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, jų produkcija dažniausiai gerokai pigesnė. Antra, pažindami ūkininką asmeniškai ar pasikliaudami rekomendacijomis galime tikėtis daugiau
sąžiningumo nei anonimiškai apsipirkdami turguje. Trečia, atvykę į ūkį galime patys įvertinti, kaip atrodo laukai, ar tvarkingai laikoma produkcija, ar ūkininkas kelia pasitikėjimą.
Blogiau, kad toks apsipirkinėjimas nėra labai patogus – taip galima įsigyti ilgai negendančių ar šaldymui tinkamų produktų, tačiau dažnai važinėti keliasdešimt kilometrų dėl litro pieno ar grietinės ryšis ne kiekvienas.
Ar sveikas tik ekologiškas?
Be jokios abejonės, ekologiška produkcija – pati sveikiausia žmogui ir mažiausiai kenkianti aplinkai. Tačiau sunku būtų rasti Lietuvoje bent vieną žmogų, kuris maitintųsi tik ekologiškai. Taip yra dėl daugelio priežasčių.
Visų pirma, ekologiška produkcija kainuoja brangiau. Antra, jos pasirinkimas vis dar yra gana skurdus. Ypač jei norime, kad produktas dar būtų ir lietuviškas. O atvežtas iš Kanados ar Australijos ima kelti pagrįstų abejonių – ar galime laikyti jį labai ekologišku, jei transportuojant teršiama aplinka?
Dauguma norinčių maitintis sveikai renkasi tarpinį variantą – ūkininkų turgelius. Palyginti su ekologišku ūkiu, kuris yra žemdirbystės ir žinių visuomenės viršūnė, natūrinis ūkis, kuriame taip pat viskas auginama be
chemijos, – tarsi grįžimas šimtmečiu atgal.
Tie kirmėlėti ar rauplėti susisukę obuoliai, kuriuos laikome sveikais, gali augti tik natūriniame ūkyje. Ekologiniame auginamos kitokių, atsparesnių veislių obelys, dirbama su naujausia technika, obuoliai
saugomi specialiose saugyklose ir atrodo ne ką prasčiau nei chemijos prisotinti jų „broliai“, gulintys prekybos centruose.
Vis dėlto natūrinių ar pusiau natūrinių ūkių produkcijoje nėra tiek daug įvairių E priedų, todėl maistas – skanesnis, kvapnesnis ir natūralesnis nei pramoninių ūkių. Jos nereikia toli transportuoti, taigi neteršiama
aplinka, be to, taip palaikomas mūsų šalies žemės ūkis. Nereikėtų nuvertinti ir prekybos centrų. Daug kas nevengia į juos užsukti, nes apsipirkinėti ten patogiau – čia visada rasite kur pasistatyti automobilį, jų yra netoli namų, juose šilta žiemą ir vėsu vasarą, jie veikia iki vėlumos, kartu su maistu čia galite įsigyti ir kitokių
reikalingų prekių.
Be to, čia parduodama produkcija lengviau pasitikėti – ji dažniau ir atidžiau tikrinama nei pardavinėjama turguose, o ant etikečių privalo būti nurodyti visi cheminiai priedai, GMO, kilmės šalis ir kt. Tiesiog reikia
išmokti jas skaityti ir įvertinti galimus pavojus.
Straipsnių ciklas paremtas Loretos Glebavičiūtės, Irenos Ivenkovės,
Virginijos Rimkuvienės ir Jolitos Zykutės parašyta knyga „Gyvenk
eko(logiškai)“, kurią išleido leidykla „Alma Littera“.
