Lūpose smilksta cigaretė, susimąstęs žvilgsnis. Kiekvienas žodis pasveriamas, pamatuojamas. Tai teatro ikona – Eimuntas Nekrošius. Gerbėjų išliaupsintas, kritikų išpeiktas, bet nemirtingas. Režisierius, kurio teatrui pavyko išsaugoti tęstinumą, pataria į viską žvelgti paprasčiau.
- Kas Jums yra autoriai – įkvėpėjai, iš kurių visada semiatės idėjų spektakliams?
- Yra tiek daug puikios pasaulinės literatūros. Ir ne tik pasaulinės – ir puikios lietuvių literatūros. Teatro pagrindas, pamatas yra literatūra. Yra ir pjesės, tačiau man priimtiniau yra prozos kūriniai. Stačiau ir daug pjesių, tačiau proza vis vien labiau patiko. Įvardinti, kas tai – ilgas sąrašas, priklausomai nuo vidinės būsenos, nuo metų laiko.
- Bet labiau remiatės klasikiniais autoriais?
- Na, taip.
- Kai spektaklis pastatomas knygos motyvais, kiek sau leidžiate nutolti nuo pagrindinės fabulos, asmeniškai interpretuoti?
- Teatras turi tokią galimybę, tačiau kaip bebūtų, kūrinys lieka saugus. Teatras turi teisę, galimybę smarkiai nutolti nuo autoriaus, bet geriausiai būna, kai įsigilini į autorių ir tas nutolimas, visiška interpretacija yra kaip silpnumo požymis. Vadinasi, kažko nesugebėjai pajausti, išreikšti, tada darai interpretaciją. Tai nėra blogai – visų svajonė yra visiškai pajausti autorių ir kūrinio sielą atgaivinti spektaklyje.
- Ar galima teigti, kad režisieriaus interpretacija yra tai, ką jis kūrinyje perskaito „tarp eilučių“?
- Taip. Aišku, yra tokie veikalai, kurie jau daug kartų statyti scenoje ir tradiciškai jau yra susidėlioję akcentai – atsiradusi sceninė tradicija. Jei vien seksi šiuos akcentus, tai ir nelabai pavyks – imsi statyti klišes.
- Užsienio spauda apie Jus rašo: „... Jeigu jūs nebuvote Eimunto Nekrošiaus spektakliuose, artimiausiu metu negalėsite palaikyti pokalbio padorioje kompanijoje“. Kaip vertinate savo populiarumą? Ar jis apsunkina?
- Kiekvienam žmogui geras žodis yra svarbus. Bet girdėti vien tik gerus žodžius yra pražūtinga. Net pavojinga. Kartais reikia patirti ir skaudžių nuslydimų, nugarmėjimų, ir išgirsti malonių žodžių. Gali sakyti, kad nekreipiu dėmesio į populiarumą, bet tikrų gerų žodžių gyvenime yra labai mažai. Dažniau išgirsti ne melagingus, bet vistiek paspalvintus. Yra labai daug netikrumo. Atsargiai reikia priimti viską.
- Viena yra ką sako visuomenė, teatro kritikai, tačiau iš kieno lūpų išgirstas komplimentas ar kritika yra svarbiausia?
- Visaip būna. Kartais visai ne teatrinės profesijos žmogus įžvelgia tai, kuo pats netikėjai ar nepastebėjai. Pasikartosiu, šiais laikais labai sunku atskirti tikrą žodį nuo netikro.
- Ar teatras atlieka aktualią bendrumo, vienijančią funkcijas? Ar Jūsų spektaklis turi savo misiją?
- Vengiu aukštų žodžių. Turbūt esti kažkokia misija, galima kažką priskirti. Yra žmonių, nuo vaikystės besidominčių teatru – aišku, teatras tokius formuoja. Teatras daro poveikį žiūrovo individualybei.
- Gal galima teigti, kad ta misija yra kiekvieno interpretuojama savaip ir geriausiai suvokiama išėjus iš spektaklio? Ar tą misiją kuriate Jūs, ar žiūrovas savyje?
- Taip, interpretacija atsiranda žiūrovo pusėje.
- Ar kai pasirenkate kūrinį ir temą spektakliui jau įsivaizduojate, kaip atrodys pastatymas? Ar daug laiko užtrunkate planavimui?
- Yra kalbama, kad spektaklio forma iškart pamatoma, įsivaizduojama, bet aš tuo netikiu. Kūrinio sudėtingumą, prasmingumą pradedi suprasti tik statymo metu. Kas atrodė lengva, tampa be galo sunku. Būna periodų, kai norisi viską mesti ir sustoti – nes nepakeli.
- Kaip jaučiatės savo spektaklių metu – kaip režisierius, pastebintis menkiausią klaidelę, ar kaip žiūrovas?
- Norėčiau tapti savo spektaklio žiūrovu, bet tai nėta lengva. Galima prisiminti visus spektaklius, kuriuose galėjai atsipalaiduoti ir stebėti spektaklį kaip žiūrovas. Dažniausiai žiūri priekabiai ir niršti ant savęs, dėl to, kas vyksta scenoje, bet pakeisti nieko negali. Kaltini save – juk režisierius prisiima visą atsakomybę už viso veikalo sėkmę ar nesėkmę. Tad kartais žiūri bejėgiškai.
- O kaip būna, kai nueinate į kito režisieriaus pastatytą spektaklį, kuriame nereikia rūpintis sceniniu pastatymu? Ar tada pavyksta įsijausti ir atsipalaiduoti?
- Taip pat labai retai. To užsimiršimo momento visada lauki. Jei pavyksta – visas vakaras būna smagus. Tai priklauso nuo daug faktorių – ar teigiamai pradedi dieną, kaip jautiesi, nuo to, kaip režisierius pradeda spektaklį. Reikia žiūrėti be išankstinių nusistatymų. Bet kartais žiūri su nuostaba ar nusivylimu ir nieko su savimi padaryti negali.
- Ar žiūrovui, einančiam į spektaklį reikia prisiskaityti recenzijų, kritinių straipsnių ir mėginti susidaryti vaizdą prieš spektaklį?
- Negaliu atsakyti į šį klausimą. Aišku, malonu ir gerai, kai žiūrovas gerai žino kūrinį. Nes yra kūrinių, kuriuos tik keletas žiūrovų iš scenos yra perskaitę. Ir gaunasi tam tikra painiava – aktoriai puikiai žino temą, o žiūrovas atsilieka. Smagiau, kai žiūrovas puikiai išmano tai, ką jis mato ant scenos ir tai suvokia.
- Teatras – minties perteikimas vaizdais. Kas Jūsų spektaklyje yra svarbiau - vaizdas ar garsas? Ką sunkiau suvaldyti?
- Proporcijos nėra. Dažnai man nepavyksta rasti tos pusiausvyros. Sudėtinga žodinį niuansą, emocijas perteikti – tai ne instrumentu groti. Šiek tiek netiksli intonacija gimdo kitą netikslumą ir prasideda baisus virusas, kai viskas tampa falšu. Sunkiausia yra suvaldyti savo jausmus, emocijas ir gražiai, turtingai jas perteikti. Sunku apčiuopti tą pusiausvyrą. Sunku žmogui save suvokti, kitą lengviau.
- Pats esate minėjęs, kad esate reiklus ir griežtas. Ar nekyla problemų, kai aktoriams bandote perteikti spektaklio vaizdą, o šie nesutinka, kitaip mano?
- Konfliktų gal nebūna, bet šešėliavimas nuo pirmos repeticijos iki spektaklio visąlaik vyksta. Jis nėra atviras, bet matomas. Pašaliniam žmogui jis sunkiai jaučiamas ir suprantamas.
- Bet išklausote aktorių pasiūlymus ir kritiką?
- Tai yra privaloma. Galima neatsižvelgti, bet išklausyti yra būtina. Iš pagarbos, iš mandagumo.
- Kaip įvardintumėte savo ir aktorių santykius?
- Aišku, norėtųsi, kad tai būtų vieninga žmonių grupė. Bet tai pasiekti yra išties sudėtinga. Kiekvienas yra vis kitoks, iš kito teatro atsineša vis kažką naujo. Kartais kiekvienas aktorius ima žiūrėtis savo, o ne bendrų interesų.
- Ir pagrindinį vaidmenį esate skyręs neprofesionaliam aktoriui. Kokios aktoriaus savybės Jums yra svarbiausios?
- Asmenybė. Aišku, žmogus turėtų būti daugiau ar mažiau iš meno sferos. Ir kiekvienas, nors krašteliu akies žvilgtelėjęs į tokį aktorių, supras, kad čia yra asmenybė. Nereikia turėti didelio įžvalgumo.
- O kaip įsivaizduojate žiūrovą, atėjusį pamatyti Jūsų spektaklių? Ar keliate žiūrovui kažkokių reikalavimų?
- Pirma mintis - „ačiū, kad atėjote“. Tai, kad jis atėjo į teatrą, jau yra gerai. Nedrįsčiau iš žiūrovo kažko reikalauti.
- Ar svarbi Jums žiūrovo reakcija, spektaklio suvokimas?Ar žiūrovai lemia spektaklio eigą?
- Žiūrovas daro didelę įtaką. Kartais žiūrovas reikalauja iš scenos gana supaprastinto varianto, kad tai būtų suprantama, smagu, nenuobodu. Ir dažnai nutinka, kad scena ir aktoriai pasiduoda šitam šauksmui, pageidavimui. Mano manymu, tai yra blogas reiškinys. Spektaklis neturi būti gerai sukramtytas maistas.
- Ką tik paminėjote, kad teatras neturi būti pramoga. Tad kas Jums yra teatras?
- Anksčiau žinojau, dabar jau tikrai nežinau. Ateina laikas, kai viskas – literatūra, dailė, teatras – užsikrečia pramoga. Net ir knygų viršeliai, paveikslų pavadinimai siekia žūtbūt sudominti, pritraukti. Net fundamentalieji menai neatsilaiko norui įvesti pramogos. O teatras...gal mažiausiai valios turinti meno rūšis. Galbūt nieko smerktino čia nėra.
- Esate scenos veteranas. Ar lyginant su pirmaisiais spektakliais, jaučiate brandą, kitimą?
- Man atrodo, kad su amžiumi viskas blogėja. Retai kažkam pavyksta apgauti laiką. Geriausi, gražiausi darbai sukuriami jaunystėje. Galima vėliau prisidenginėti vardu ir patirtimi, bet tai jau apsimetinėjimas.
- Bet viešoji nuomonė Jus kelia ir nesiruošia nuleisti nuo Olimpo. Vadinas, tik Jūs matote savo tikrąsias klaidas ir suklupimus?
- Patirtis nėra pliusas ir tai, matyt, pastebi ne kiekvienas.
- Tad kokia režisieriaus charakterio savybė lydi vien į tobulėjimą?
- Pirmiausiai, reikia būti be galo reikliu sau. Su amžiumi dingstantis aštrumas, įžvalgumas. Galų gale, dingsta ir drąsa.
- Jei taip kritiškai žvelgiate į save ir savo kūrybą, ar nedigsta malonumas kurti?
- Aišku, tai reikėtų nutraukti. Tūkstančiai menininkų susiduria su šia problema, bet inercija neleidžia sustoti. Vyksta savęs apgaudinėjimas - „dar truputį, dar vienas žingsnis“. Kažkoks tikėjimas, nežinia pagrįstas ar ne, neleidžia sustoti. O tam sustojimui reikia didelės valios ir drąsos.
- O tas pasitraukimas būtų dėl savęs ar kitų?
- Dėl savęs, dėl savo sąžinės. Kad vėliau blogai nesijaustum.
- Kokie yra Jūsų santykiai su kitais režisieriais?
- Sudėtingi. Čia yra ir charakterio bruožas. Galėtų būti žymiai geresni. Galima pasakyti ar išgirsti daug, bet kuo toliau – tai būna vis mažiau nuoširdu. Kartais nėra ką pasakyti, bet pasakai. Paspalvinęs. Negalima visąlaik rėžti tiesą, bet nuoširdumo trūksta.
- O kaip vertinate kito režisieriaus išsakytą nuomonę ar kritiką? Ar nebūna, kad jaučiatės „per daug susireikšminęs“, kad įsiklausytumėte geriau?
- Būna, kad režisierius jaučiasi per didelė asmenybė. Reikėtų viską priimti paprasčiau. Kartais matai afišą, kurioje režisieriaus pavardė išspausdinta didesnėmis raidėmis nei autoriaus, kuris yra kūrinio pagrindas. Dabar toks laikas, nežinia, gal dar didės režisieriaus svarba. Dabar yra kulminacija. Režisierius – itin mistifikuota teatro figūra. Anksčiau į teatrą būdavo einama dėl vieno ar kito aktoriaus, solisto, ne dėl režisieriaus.
- Gastrolės po užsienį – kas tai? Patirties siekimas? O gal savo vardo viešinimas, skleidimas?
Mes ne patys sugalvojame ir išvažiuojame. Yra kviečiančioji pusė, norinti vieno ar kito spektaklio. Nuo mūsų nepriklauso. Kad ir labai norėtum nuvažiuoti, o tavęs niekas nekviečia – nepavyks išvykti.
- Kaip užsienyje yra vertinamas teatras?
- Įvairiose šalyse susiduri, kad tie, kas eina į teatrą, nelaužo teatro principų ir taisyklių. Vien atidarymas teatro durų, o ne kitos įstaigos. Žiūrovas žino ir jaučia, ko galima laukti, pakilus uždangai. Teatro suvokimas yra visur panašus.
- O ar domitės, kad vyksta Lietuvos politikoje, ekonomikoje?
- Valdžios kovos ir intrigos – teatras, su tam tikrais meniniais elementais. Lėkštais, banaliais. Tai, ką matai per televizorių, yra vaidybinis teatro etiudas.
- Ir pabaigai, kaip vertinate dabartinę Lietuvos teatro situaciją?
- Neblogai. Nemanau, kad dabar teatre yra juntama krizė. Buvo daug sunkesnių laikų. Ir per tuos sunkius laikus žmonės visada įdėmiai ir su noru žiūrėdavo į teatrą. Krizės katastrofa yra trimituojama per garsiai. Nėra blogai. Tik į esamą situaciją žmonės žiūri neatsakingai, pasunkėjusiais žvilgsniais. Žmogus į teatrą atsigręžia tada, kai reikia nuodėmės. Teatras pasiūlo žvilgtelėti pro slaptas dureles, pro kurias draudžiama, bet labai norisi pažvelgti. Žmogus į teatrą eina kažko tikėdamasis. Teatras – šėtoniškas menas.
