Tai yra išties labai solidus pasiekimas, kadangi pagal turimą biudžetą „Dinamo“ klubas tarp 16 Italijos klubų rikiuojasi 8–10 vietoje.
34-erių E. Bendžius lapkritį padėjo Lietuvos rinktinei dukart įveikti Makedonijos rinktinę ir patekti į kitais metais vyksiantį Europos čempionatą.
Eimantas Bendžius kol kas Lietuvos rinktinėje yra sužaidęs du didžiuosius čempionatus – 2017 m. Europos čempionatą ir 2023 m. Pasaulio taurę. Pasaulio čempionate Lietuvos rinktinei 110:104 pavyko įveikti iš NBA žvaigždžių sudarytą Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) rinktinę, o E. Bendžius pergalingose rungtynėse prieš amerikiečius pelnė 10 taškų.
Didžiausias E. Bendžiaus pasiekimas klubiniame krepšinyje – 2019 m. su „Rytu“ iškovota Karaliaus Mindaugo taurė (KMT).
Su naujienų portalu tv3.lt Lietuvos rinktinės puolėjas kalbėjosi apie šių dienų aktualijas bei ryškiausius savo karjeros momentus.
Gyvena gražioje, bet tolimoje saloje
Kokius tikslus Sasario klubo savininkai jums šį sezoną kelia Italijos čempionate, FIBA Europos taurėje ir Italijos taurėje?
Nėra taip, kad kažkas atėjo ir pasakė, kad turime patekti tarp 4 stipriausių ir taures laimėti. Tiesiog viskas vyksta pagal ritmą. Pirmiausia, turime laimėti rungtynes namuose prieš tiesioginius varžovus. Taip pat tai galioja ir išvykoje. Vadovai sako, kad turime kovoti, o jei ir pralaimime, tai turime pralaimėti taip, kad galėtume sau pasakyti, kad „padarėme viską, ką galėjome“. Mes tuo vadovaujamės ir taip einame nuo rungtynių iki rungtynių.
Gyvenate nuo žemyninės Italijos nutolusioje saloje. Kiek vargina visos kelionės?
Šiek tiek tikrai išvargina. Vakar žaidėme Prancūzijoje (interviu vyko gruodžio 10 d., autoriaus pastaba), reikėjo keltis 06:00 ryto, važiavome 3 valandas iki Paryžiaus. Tada skridome į Romą, sėdime dabar šitam oro uoste jau 3 valandas ir laukiame skrydžio į salą. Galima sakyti, kad kelionę pradėjome 06:00 val. ryto ir baigsime 20:00 val. vakare.
Tai šiek tiek vargina ir tai yra didelis darbas treneriams. Jie turi suderinti poilsį ir darbą. Viskas turi būti atliekama labai protingai. Kol kas viskas pavyksta. Kiek metų čia esu, tai visada treneriai su tuo puikiai tvarkosi. Vis dėlto ne kiekvienas žaidėjas gali pernešti tokį krūvį.
Prieš kelis metus rengtame interviu esate užsiminęs, kad norėtumėte karjeros pabaigoje grįžti į Lietuvą. Ar planai nesikeičia?
Norėti ir galėti yra du skirtingi dalykai. Yra daug dedamųjų tame – kontrakto sąlygos ir t. t. Norėti galima daug ko. Noriu ir Italijoje likt, noriu gal ir į Ispaniją sugrįžti pažaisti, o gal į kokią egzotinę šalį (šypsosi). Vieną galvoji, o įvyksta visai kas kita. Taip, tai yra mano paskutiniai kontrakto metai, dar nesu prasitęsęs sutarties ir nežinau, kas bus, bet dar tik gruodis.
Kaip Vilniaus „pacukai“ atėmė žalgiriečių premijas ir „nuemė“ trenerį?
Praėjusį mėnesį padėjote Lietuvos rinktinei patekti į Europos čempionatą. Kas pasikeitė rinktinės užkulisiuose vadovaujant Rimui Kurtinaičiui?
Kiekvienas treneris turi skirtingas filosofijas. Esu žaidęs pas Rimą, kai dar atstovavau Vilniaus „Perlo“ komandai. Mane dažnai prijungdavo ir prie „Lietuvos ryto“ treniruočių, tai treneris turėtų mane atsiminti (šypsosi).
Treneris turi daug patirties, nori perteikti daug informacijos. Viskas yra nauja, bet man tai yra 4 treneris rinktinėje. Visi jie skirtingi, bet turi kažką panašaus.
R. Kurtinaitis garsėja savo skambiomis frazėmis. Gal jau spėjo pasakyti tai, ką įsidėmėjote?
Kad prisiminčiau kažką konkretaus, tai ne. Jis visada turi gerą humoro jausmą, bet ir žino, kaip pasakyti dalykus juoko forma ir kaip juos pasakyti rimtai. Žaidėjai supranta, kur yra rimtas momentas, o kur juokai. Jis tikrai puikiai moka reikšti savo mintis.
Pakalbėkime apie įsimintiniausius jūsų karjeros momentus. Karjeros pradžioje buvote vienas „Perlo“ lyderių ir LKL čempionate 78:75 sugebėjote nugalėti netgi patį Kauno „Žalgirį“...
Taip tikrai buvo. Gerai prisimenu, kad jie tuo metu LKL čempionate dar nebuvo pralaimėję, o į šitą susitikimą atėjo po pergalės Eurolygoje. Mes į Kauną atvažiavome dar būdami visiški „pacukai“. Mūsų komandos amžiaus vidurkis buvo gal kokie 21-eri metai.
Apie šitas rungtynes savo knygoje rašė ir Jonas Miklovas. Žaidėjams dar prieš rungtynes buvo paskirtos premijos dėl ankstesnių pasiekimų, bet po šito pralaimėjimo žaidėjai liko be premijų, o komanda – be trenerio, nes tuometinis „Žalgirio“ savininkas Vladimiras Romanovas atleido Ramūną Butautą.
Tai buvo 2010 m. Tuomet socialiniai tinklai dar nebuvo tokie populiarūs, gal viešoje erdvėje nebuvo kažkokio „wow“ efekto, bet mums, jauniems žaidėjams, laimėti prieš „Žalgirį“ Kauno sporto halėje tikrai buvo „wow“ dalykas.
Ar prisimenate 2010 m. pirmąsias LKL ketvirfinalio serijos rungtynes, kai „Perlas“ sukėlė daug problemų „Ryto“ klubui?
Gerai atsimenu, kad mūsų rūbinės buvo šalia. Kurtinaitis tuomet šaukė taip, kad mūsų trenerio Roberto Štelmaherio beveik nesigirdėjome. Tada supratome, kas mūsų laukia ir kad jie dabar išeis duoti pamokų jaunimėliui. Štelmaheris mus tikrai gera paruošė ir tas rungtynes pralaimėjome tik 6 taškais.
Geru žaidimu pelnėte vietą pagrindinėje „Ryto“ komandoje, vėliau buvote paskolintas Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ klubui. Kokie jūsų atsiminimai iš etapo šiame miestelyje?
Normalūs. Mes atvažiavome su „Perlo“ jaunimu. Ten buvo paskolinta beveik pusė komandos - Saulius Kulvietis, Evaldas Kairys, Žydrūną Kelys, Lukas Brazdauskis. Ten perėjo ir mūsų treneriai – Robertas Štelmaheris, Nerijus Zabarauskas, kaip treneris. Mums, kaip jaunimui, tai buvo gera terpė žaisti LKL, nes „Perlo“ LKL čempionate jau nebuvo.
Pasvalyje gal ir nėra ką veikti, bet būdami jauni kažkaip apie tai nelabai ir galvojom. Turėjome namą, kuriame gyvenome keturiese. Tuomet žaisdavom ne tik LKL, bet ir Baltijos krepšinio lygoje (BBL), tad veiklos tikrai užtekdavo. Be to, duodavo laisvų dienų per kurias vykdavome į Vilnių ar Rygą. Panevėžys dar šalia. Nebuvo taip, kad labai nuobodžiautumėme.
Dėl titulo pavyko įveikti netgi Š. Jasikevičiaus „Žalgirį“
Vėliau sekė etapas Ispanijoje, po kurio į „Rytą“ sugrįžote kaip visiškai kito statuso žaidėjas. Būdamas vienu iš klubo lyderių 2019 m. iškovojote Karaliaus Mindaugo taurę, finale 70:67 įveikdami „Žalgirį“. Turbūt tai yra vienas maloniausių karjeros prisminimų?
Taip. Kiek mes ten turėjome problemų viduje... „Žalgiris“ tada buvo pakilime. Jie turėjo trenerį Šarūną Jasikevičių ir žaidėjus, kurie po to išėjo į visiškus Eurolygos grandus. Pats „Žalgiris“ tą sezoną antrą kartą iš eilės pateko į Eurolygos atkrintamąsias, o metus prieš tai praktiškai ta pati komanda buvo pasiekusi ir trečiąją vietą Eurolygoje. Prieš tuometinį „Žalgirį“ laimėti buvo kažkas tokio.
Kiekvienose rungtynėse „Žalgiris“ buvo labai pasiruošęs. Jie vos ne geriau už mus pačius žinodavo, ką ir kaip mes žaisime. Tai reikalaudavo labai didelio pasiruošimo.
Tame finale prasidėjus paskutinei minutei pataikėte labai svarbų tritaškį. Kas tuomet dėjosi jūsų galvoje?
Atsimenu, kad finalo metu prisėdau ant suolo. Tos rungtynės man ilgą laiką nesiklostė. Prisimenu, pagalvojau „blemba, neko nepadarau, komanda pralaimi, nejaugi jie dabar ir nueis? Tada „Žalgiriui“ nereikėjo labai daug. Jiems užtekdavo 8–10 taškelių, kad jie užsikabintų ir nueitų iki pergalės. Mes kažkaip pataikėm vieną kitą tritaškį, Artiomas Parahouskis „uždėjo“ bloką Brandonui Daviesui, vėliau įmėtė iš po krepšio. Paskui sekė tas beprotiškas Roko Stipčevičiaus tritaškis ir taip grįžome į rungtynes.
Turbūt nuotaikos laimėjus taurę buvo fantastiškos?
Viskas buvo nerealiai. Tik gaila, kad kitą dieną reikėjo į rinktinę važiuoti. Galėjo duoti porą laisvų dienų (šypsosi).
2018–2019 m. sezone „Rytas“ solidžiai rungtyniavo ir Europos taurėje, kur su „Valencia“ varžėsi dėl patekimo į finalo ketvertą...
Taip, buvome pagavę labai gerą ritmą. Pagaliau supratome, kas ką turi daryti, kas kam sekasi geriausiai ir kas ko neturi daryti. Buvome atradę labai gerą chemiją, buvome susicementavę, treneris Dainius Adomaitis mus puikiai suvienijo. Tikrai galėjome labiau pasipriešinti Valensijai, kuri po to ir laimėjo Europos taurę, pateko į Eurolygą, Galėjome, bet Chriso Kramerio trauma viską pakeitė. Ta jo trauma greitoje atakoje... Kai dabar prisimenu, tas baisus epizodas atrodė kaip sulėtintame kine.
Lietuvos rinktinėje – čempioniško mentaliteto kūrimas
Kaip jus, kaip krepšininką ir kaip žmogų, pakeitė beveik 5 metai Italijoje?
Manau, Italijos krepšinis mane pakeitė. Kiekvienas treneris duoda savo patirtį, savo žaidimo specifiką. Vienas treneris gali liepti daryti tik taip, kaip jis pasako, kitas treneris duoda daugiau pasitikėjimo ir pasitiki, ką tu darysi. Tada tu pats atsirenki, ką jau gali daryti ir ko geriau nedaryti.
Per šiuos metus Italijoje aš save tikrai gerai išsifiltravau. Turėjau 3–4 trenerius ir supratau, ką tikrai galiu daryti gerai.
Kaip artėjančią vasarą vertinate savo galimybes prasimušti į galutinį Lietuvos rinktinės dvyliktuką, kuris važiuos į Europos čempionatą?
Nežinau. Daug yra žaidėjų, kaip ir praeitais metais, iš kurių trenerių gali rinktis. Jis žiūri, kuriuos žaidėjus galima „perstumdyti per pozicijas“. Net neįsivaizduoju, kaip čia viskas gali pasisukti, bet žinau, kad Rimas Kurtinaitiis pasiims tuos krepšininkus, kurie geriausiai tiks jo žaidimo filosofijai.
Vasarį dar laukia paskutinis nieko nelemsiantis Europos čempionato atrankos „langas“. Ar treneris pasakė, kuo žada remtis dvejose rungtynėse su lenkais? Galbūt bus išbandomas jaunimas?
Mums asmeniškai nieko nesakė. Skaičiau tik interviu, kad norės matyti stipriausią tuo metu įmanomą sudėtį. Kaip sakė rinktinės vadovas Linas Kleiza, kiekvienose rungtynėse turime statyti savo pergalingą mentalitetą.
Jei tik gausite kvietimą, važiuosite į šį „langą“?
Tikrai taip.
Ko palinkėtumėte Lietuvos krepšinio gerbėjams ateinantiems 2025 m.?
Tikėkite mumis, tikėkite rinktine, duokite pasitikėjimo, palaikykite. Svarbu, kad pasitikėjimas virstu bendru mūsų ateities pasiekimu.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
