Prancūzai, britų sandraugos valstybės ir amerikiečiai iškilmingai mini karinę operaciją, kurią rusai vadina „nusikalstamai pavėluota“ .
1944 m. birželio 6-oji, kai dešimtys tūkstančių sąjungininkų kareivių iš karo laivų ir transporto lėktuvų iššoko į amerikietiškais vietovardžiais pavadintus Prancūzijos paplūdimius priešais ugnimi spjaudančius vokiečių nacionalsocialistų bunkerius, praėjus 65 metams Vakaruose laikoma ne tik sudėtinga ir rizikinga desantine ataka, bet ir svarbiausiu Antrojo pasaulinio karo mūšiu, suardžiusiu Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio „iš žvaigždžių išskaitytą“ planą po vieną susidorojus su savo priešais įsiviešpatauti Europoje ir pasmerkusiu III reichą totaliniam pralaimėjimui. Rusų istorikai ir svarbiausias jų autoritetas – Rusijos premjeras Vladimiras Putinas – buvusioje Sovietų Sąjungoje iki šiol menkai žinomas sąjungininkų operacijas „Aukščiausiasis valdovas“ („Overlord“) ir „Neptūnas“ vadina „nepateisinamai ilgai atidėliotu daug mažesnių apimčių antruoju frontu prieš fašizmą, kai pagrindinėje karo veiksmų zonoje ir užnugaryje, krauju plūsdama, negailėdama gyvybės ir sveikatos sovietų liaudis gelbėjo pasaulį nuo rudojo maro“. Vakarų ir Kremliaus ideologinių ginčų pakraščiuose lieka Lietuvos bei kitų Rytų Europos šalių nuolatinis nebylus priekaištas laisvajam pasauliui – kodėl amerikiečiai ir britai, 1944-1945 metais išvadavę Paryžių, Romą, Atėnus, Amsterdamą, Briuselį, Kopenhagą, leido Maskvai per 50 metų sunaikinti šviesiausius okupuotų Baltijos šalių protus, dėl to nemažai šiandieninių Lietuvos, Latvijos, Estijos gyventojų nežino ką daryti su pernelyg vėlai atgauta laisve ir nepajėgia atsiplėšti nuo Rusijos radijo dažnių bei maskvietiškų TV programų.
Karalienė karo veteranė negavo kvietimo
Mokslinio komunizmo klasikas Karlas Marksas (Karl Marx), nusivylęs „per mažai kairuolišku“ kito vokiečių filosofo Georgo Vilhelmo Frydricho Hegelio (Georg Wilhelm Friedrich Hegel) mokymu, prieš pusantro šimto metų pasišaipė: „Hegelis nuolat tvirtino, kad didieji istorijos įvykiai paprastai pasikartoja mažiausiai du sykius. Tačiau jis užmiršdavo pridurti: pirmiausia tai būna tragedija, antrą kartą – farsas“. Šlovingosios Normandijos operacijos 65-ųjų metinių išvakarės tikrai virto komedija. Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozis (Nicolas Sarkozy) nepakvietė į minėjimą Didžiosios Britanijos karalienės Elžbietos II, kuri drauge yra ir Jungtinės Karalystės ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadė. Antrojo pasaulinio karo metais ji tarnavo specialiame britų kariuomenės moterų pagalbiniame teritoriniame dalinyje. Didžioji Britanija, vaduodama vokiečių nacionalsocialistų okupuotą Prancūziją, neteko tūkstančių savo vyrų.
Britai jaučiasi išduoti
Nors diplomatinis skandalas šiaip taip užglaistytas, minėjimo renginiuose dalyvaus Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Braunas (Gordon Brown) ir sosto įpėdinis, princas Karolis (Charles), visi britų karo veteranai pasijuto išduoti, o Jungtinės Karalystės spauda su pikta pašaipa užsiminė apie ilgaamžę prancūzų savybę viešai puikuotis savo stiprumu, tačiau, susidūrus su pirmaisiais sunkumais ar išbandymais, greitai pasiduoti ir tikėtis išorinės pagalbos, dažniausiai iš kitos Atlanto pusės (Amerikos). Londono laikraščiai atkreipia dėmesį, kad N.Sarkozis iš anksto ir be tokio diplomatinio vištakumo, kaip britų karalienės atveju, pasiuntė kvietimą senosios Europos numylėtiniui JAV prezidentui Barakui Obamai (Barack Obama). Manoma, kad Prancūzijos prezidentas N.Sarkozis su JAV administracijos vadovu kalbės ne tik apie praeitį, bet ir prašys, kad amerikietiška technika padėtų prancūzams iš 4 km gylio ištraukti virš Atlanto vandenyno prie Brazilijos krantų praėjusį sekmadienį sudužusio Prancūzijos keleivinio lėktuvo, kuriuo skrido 228 keleiviai ir įgulos nariai, „juodąsias dėžes“.
Nešventiška Rytų Europos nuotaika
Keletas Normandijos operacijos istorinių pasekmių neleidžia Rytų Europos šalims labai entuziastingai minėti šią laisvojo pasaulio pergalę prieš vieną iš dviejų kraupiausių XX a. diktatūrų. Tai buvo šventė tik Vakarų Europai, kuri, išbučiavusi amerikiečių kareivius išvaduotojus, nudaužiusi savo miestuose gipsines vokiečių nacionalsocialistų svastikas, sušaudžiusi hitlerininkams tarnavusius vietinius parsidavėlius, plikai nuskutusi okupuotų kraštų merginas, linksminusias vokiečių karininkus, ir gavusi didžiulę JAV administracijos ekonominę paramą pagal Maršalo planą, galėjo lengvai prisikelti iš karo griuvėsių ir kurti „gerovės visuomenę“. O Lietuvos miškų bunkeriuose lietuvių laisvės kovotojai, apsupti rusų kareivių, iššaudę visus šovinius, prieš susisprogdindami paskutine granata tuo metu prakeikė JAV prezidentus demokratus Frankliną Ruzveltą (Franklin Roosevelt) ir Harį Trumeną (Harry Truman), kurie iš pradžių Jaltos ir Potsdamo konferencijose leido sovietų diktatoriui Josifui Stalinui pakartotinai užgrobti Baltijos šalis, o paskui iki Kalėdų ar Velykų taip ir neatsiuntė į Lietuvą žadėtų JAV jūrų pėstininkų divizijų.
Pražiopsota istorinė galimybė
Sąžiningi Vakarų politologai ir tada buvo įsitikinę, ir dabar laikosi nuomonės, kad Europą buvo galima apsaugoti nuo „geležinės uždangos“. Pasak britų, amerikiečių istorikų, baigiantis Antrajam pasauliniam karui Maskva pati savaime tiek nesustiprėjo, kad Vakarai nebūtų galėję sustabdyti rusų ties Lyda, Abrene ir Narva. Tereikėjo Vašingtonui per karą nesiųsti sovietams laivų su karine technika, troškinta jautiena, kiauliena pagal lendlizo programą (1941-1945 metais JAV suteikė Maskvai 11,3 mlrd. (dabartiniu kursu – 300 mlrd.) dolerių paramos) ir padėti vokiečių karinės žvalgybos (Abwehro) vadui, admirolui Vilhelmui Kanariui (Wilhelm Franz Canaris) surengti sėkmingą pasikėsinimą į diktatorių A.Hitlerį. Gauleiterių (nacionalsocialistų darbininkų partijos funkcionierių) valdžios nusikračiusi demokratinė, Molotovo-Ribbentropo pakto papildomus protokolus išslaptinusi ir sudeginusi Vokietija būtų galėjusi drauge su kitomis Vakarų valstybėmis jau 1944 m. rudenį pagal NATO principą „Visi už vieną, vienas už visus“ padėti Lietuvos tėvynės apsaugos rinktinei atremti sovietų tankų puolimą prie Sedos.
Tada tokia istorinė galimybė nebuvo net išbandyta. Šiandien Vakarai vėl lipa ant to paties grėblio – bando šėtono (Rusijos karo pramonės komplekso, Kremliaus naftos ir dujų oligarchų) padedami įveikti velnią (tarptautinį islamiškąjį terorizmą). Kokios dar šalys (po Gruzijos) bus apkapotos arba sunaikintos dėl šios „naujosios Vakarų ir Kremliaus strateginės koalicijos“?
Arnoldas Aleksandravičius
„ŪP“ korespondentas
