„Turėčiau pavydėti šiam bokštui, nes jis pasidarė garsesnis už mane.“ (Gustave'as Eiffelis)
Kas metai septyni milijonai turistų kantriai laukia nesibaigiančiose eilėse, kad galėtų aplankyti Prancūzijos inžinerijos stebuklą. Bet Eifelio bokšto kelias į šlovę nebuvo lengvas.
19 amžiaus pabaigoje, didžiulių technologinių atradimų epochoje – sukurti telefonas, rašomoji mašinėlė, elektra, automobilis, – Prancūzija sumanė pasauliui pademonstruoti savo modernumą ir galią. Jos vyriausybė 1889-aisiais Paryžiuje vykstančios pasaulinės parodos „Exposition Universelle“ proga paskelbė aukščiausio pasaulio bokšto konkursą. Iš 107 įvairių pasiūlymų buvo išrinktas inžinieriaus Gustave'o Eiffelio ir jo komandos projektas.
300 metrų aukščio metalinės konstrukcijos bokštas buvo beveik du kartus aukštesnis už aukščiausią tuo metu pasaulyje Vašingtono 169 metrų akmeninį obeliską. Jo elegantiška, į dangų sminganti forma sukurta ne estetikos sumetimais, bet tiksliai matematiškai apskaičiuota vienam tikslui – atlaikyti vėjo gūsiams. Tam pasirinktas ir metalas: akmeninis tiesus tokio aukščio bokštas būtų buvęs paprasčiausiai vėjo nugriautas.
1987-aisiais pradėta statyba, per keturis mėnesius rankomis iškasti pamatai, gamykloje paruoštos sunkios metalo konstrukcijos sumontuotos vietoje ir bokštas kilo dešimt metrų per mėnesį greičiu. Darbas buvo atsakingas, negalima nė centimetro paklaida...
1889-ųjų gegužės 15 dieną Eifelio bokštas atidarytas publikai: du milijonai smalsuolių veržėsi į aukščiausio pasaulio statinio viršūnę, kurią tik 1930-aisiais pranoko Niujorko Crysler Building (319 metrai). Bokšte laukė ir kita naujovė – modernūs liftai, nors visada atsiranda norinčiųjų pėstiems įveikti 1665 laiptelius.
Prancūzija trumfavo demonstruodama pasauliui savo inžinerijos progresą. Bet nuo pat bokšto statymo pradžios G.Eiffelis buvo ir aršiai kritikuojamas. 1887-ųjų vasario 14-osios žurnale „Le Temps“ buvo išspausdintas garsių kultūros asmenų protesto prieš šį „šlykštų, Paryžių bjaurojantį ir visai nenaudingą statinį“ manifestas. Ilgame jį pasirašiusiųjų sąraše galima rasti Paryžiaus Operos architekto Charles Garnier, rašytojų Alexandre Dumas sūnaus bei Guy de Maupassant vardus...
G.Eiffelis savo kūrinį emocingai gynė, esą bokštas turi ypatingą architektūrinę estetiką. Bet grėsmė buvo didelė: inžinierius pasirašė bokšto naudojimo sutartį tik 20 metų, paskui numatyta bokštą nugriauti... Gustave'as greitai suprato, kad bokštą panaudojant mokslo tyrimams galima išvengti katastrofos.
Jau kitą dieną po atidarymo Gustave'as trečiame aukšte įkūrė meteorologijos laboratoriją, vėliau bokšte buvo bandomas bevielis telegrafas, pastatytos pirmosios radijo, paskui ir televizijos antenos, daryta daugybė kitų mokslo bandymų. Prancūzijos vyriausybė, suprasdama jo strateginę svarbą ir naudą, nutarė Eifelio bokšto negriauti. Tačiau dėl šios priežasties per Antrąjį pasaulinį karą Hitleris įsakė jį subombarduoti...
Per stebuklą išlikęs iki mūsų dienų Eifelio bokštas neginčijamai tapo pasauline Paryžiaus ir visos Prancūzijos emblema. G.Eiffelis teisingai sakė: „Turėčiau pavydėti šiam bokštui, nes jis pasidarė garsesnis už mane.“
Eifelio bokštas yra tikras miestelis mieste: nesibaigiantis turistų srautas, garsus antrame jo aukšte įkurtas restoranas „Jules Verne“ – tikra palaima gastronomijos mėgėjams, viršūnėje esančios 120 televizijos antenos, apšvietimas, įvairias šventes lydintys nuostabūs fejerverkai...
Paryžiaus savivaldybė atidžiai rūpinasi sudėtinga jo priežiūra. Kad metalinės konstrukcijos nerūdytų, Eifelio bokštas kas septynerius metus perdažomas. Šiemet jis vėl atnaujinamas: 25 darbininkai, tikri akrobatai ir alpinistai, karstosi po bokštą virš lankytojų galvų ir, kaip ir prieš šimtą metų, rankomis su teptukais dengia visą konstrukciją. Tam reikia 60 tonų dažų ir visų metų darbo.
Turistus kartais baugina kitokio pobūdžio laipiotojai – Eifelio bokštas seniai traukia meile nusivylusius savižudžius. Per 100 metų, tarp 1889-ųjų ir 1989-ųjų, nuo jo nušoko 369 žmonės, vidutiniškai 37 per metus. Siekiant sustabdyti šių romantiškų savižudybių bangą 9-ajame dešimtmetyje buvo įrengti metaliniai apsaugos tinklai, bet net ir dabar 3–4 nusivylusieji per metus sugeba pralįsti pro šį barjerą...
Laimė, Eifelio bokštas, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į romantiškiausią ir gražiausią pasaulio miestą, dažniausiai sukelia kitų emocijų – nežinoma, kiek laimingųjų išgirdo žodžius, kuriuos 2005 metų liepos vakarą amerikiečių aktorius Tomas Cruise'as čia ištarė išrinktajai Katie Holmes... „Pasiūlymas ištekėti Eifelio bokšte taip romantiška“, – džiaugėsi ji kitą dieną surengtoje spaudos konferencijoje.
Šią ypatingą atmosferą ypač sukuria Eifelio bokšto naktinis apšvietimas: kas vakarą temstant jis sužiba daugybe gelsvų lempučių, kurios pradeda blykčioti kiekvienos valandos pradžioje. Galingas viršūnėje įtaisytas prožektorius skrodžia naktinį miesto dangų. Tūkstančiai žmonių ne tik bokšte, bet ir gatvėse, ant Senos tiltų gali stebėti šį nuostabų spektaklį. Atrodo, laikas tvirtai nusprendė taip kritikuoto Eifelio bokšto likimą ir vargu ar dabar kas pasaulyje gali įsivaizduoti Paryžių be šio legendinio statinio.
Neria Lejay
