Nė viena tautinė turizmo agentūra kol kas nerengia kelionių į atogrąžų rojų — Ganą. Tačiau egzotiškų kraštų fanatikei Vilijai Gedvilienei pasisekė pamatyti šį įspūdingą, menkai civilizacijos paliestą Afrikos lopinėlį.
Į Ganą žinomą kirpėją ir vizažistę Viliją pakvietė sena bičiulė Leonė Lynch. Darbas Didžiosios Britanijos ambasadoje Vilniuje lietuvaitei Leonei prieš kelerius metus baigėsi pažintimi ir vedybomis su britų diplomatu Kevinu Lynchu.
Jaunos moters gyvenimas svaigiai apsivertė aukštyn kojomis: po kadencijos Lietuvoje ji su vyru išvyko į Saudo Arabiją. Ten praleido trejus metus. Tęsti diplomatinės misijos Afrikoje pora atskrido su dviem atžalomis: penkerių metų Adele ir keturmečiu Benediktu.
Nors Leonė, nesitenkindama vien reprezentaciniu diplomato žmonos vaidmeniu, dirba britų ambasados Vizų skyriuje, nei įtempta darbo diena, nei egzotiški malonumai nenuslopino tėvynės ilgesio. “Atvažiuok. Gyvenu apsupta tarnų ir jaučiu, kad važiuoja stogas", — elektroniniu paštu atsiuntė žinutę draugei.
Kam reikalingi baltieji?
Ganos sostinę Akrą Vilija pasiekė per aštuonias valandas. Iš Frankfurto skridęs lėktuvas porai valandų nusileido skurdžiausios pasaulyje valstybės Nigerijos sostinėje Lagose pasipildyti degalų. Beveik vien tarp juodaodžių lėktuve atsidūrusi lietuvė iš pradžių jautėsi nejaukiai, tačiau greit apsiprato. Leidžiantis trapu tarptautiniame Kotokos oro uoste į veidą tvoskė dusinamo karščio banga. Oro temperatūra kovą Ganoje — apie trisdešimt laipsnių karščio.
Šiaurinėje šalies dalyje lietaus sezonas užtrunka nuo balandžio iki spalio. Likusiu metu sausa ir karšta, oras įkaista net iki 38 laipsnių. Ganos pietuose lyja nuo balandžio iki birželio ir rugsėjį.
Kur kas nemalonesnis reiškinys — po porą mėnesių siaučiančios smėlio audros. Vilija atvyko kaipsyk joms nurimus. Tačiau prieš tai pas dukterį besisvečiavusiai Leonės mamai ši gamtos išdaiga gerokai apkartino viešnagę — siaučiant ilgalaikėms smėlio audroms beveik neįmanoma ilgiau iškišti nosį iš namų. Nuo ketvirtos vakaro iki paryčių itin aktyvūs moskitai.
Jau oro uoste Vilija patyrė ganiečių įsitikinimą, jog baltieji šioje žemėje egzistuoja tik tam, kad būtų iš ko išlupti pinigų. Atvykėlius apspinta įkyri kaulytojų minia, dėl kiekvieno svečio lagamino įnirtingai konkuruojama.
Viliją išgelbėjo tai, kad ji išsyk atsirado pasitinkančių draugų glėbyje. Antrasis šokas ištiko džipu pasiekus ambasadų rajone esančius Lynch'ų namus. Ji manė, kad čia gyvena bent pusė Britanijos ambasados darbuotojų. Tačiau paaiškėjo, jog didžiulis dviejų aukštų 7-ojo dešimtmečio britų statybos namas priklauso vienai šeimai.
Po atskirą kambarį čia turi ne tik jo gyventojai ar svečiai, bet ir drabužiai, patalynė, kompiuteriai, vaikų žaislai. Namą juosianti aukšta tvora saugo nuo gyvačių. Vartus svečiams atidaro uniformuotas sargas, o prie durų pasitinka Lynch'ų tarnaitė Evelyn.
Dieną sargai įsitaiso ant kėdžių gatvės pusėje ir atidavinėja pagarbą pravažiuojantiems automobiliams. Tamsiuoju paros metu jie, apsimovę nuo moskitų saugančius megztus šalmus ir pirštines, vaikšto po teritoriją ir sergsti šeimininkų ramybę.
Pirmąjį vakarą visi mėgavosi bendravimu jaukioje verandoje. Vilija gėrėjosi fantastiško grožio krūmais, ant kurių auga skirtingų spalvų žiedai, ir aplink laipiojančiais judriais driežiukais. Čia temsta šeštą valandą vakaro. Šeštą ryto švinta, ir ganiečiai skuba pradėti neilgą darbo dieną. Juk didžioji dalis šalies gyventojų nė nesapnuoja apie elektrą.
Sostinės peizažai
Ankstyvą rytą Vilija su rūpestinga palyda sėdo į diplomatiniais numeriais pažymėtą, vairuotojo Viljamo ką tik išblizgintą visureigį ir pradėjo pažintį su civilizacijos nesugadintos šalies kontrastais.
Gana yra vakarinėje Afrikos pakrantėje palei Gvinėjos įlanką prie pat ekvatoriaus. Artimiausios kaimynės — Nigerija, Togo, Burkina Faso ir Dramblio Kaulo Respublika.
Į 10 regionų suskirstytoje Ganoje gyvena per 17 milijonų žmonių. Portugalai XV amžiuje pirmieji iš europiečių ėmė plūsti į šį kraštą. Jais pasekė danų, švedų, ispanų, vokiečių, britų užkariautojai ir avantiūristai. Atvykėlius viliojo ne tik nepažintos žemės egzotika. Ji buvo turtinga aukso, deimantų, medienos, žuvų.
Neprašyti svečiai rentė tvirtoves ir pilis, nuolat vyko komercinė kova dėl gausių vietos išteklių. Aukso Krantu praminta britų kolonija Gana pirmoji iš juodosios Afrikos 1957 metais išsikovojo nepriklausomybę.
Oficiali šalies kalba — anglų. Sostinė Akra iškilusi ant Grinvičo meridiano. Joje gyvena per tris milijonus žmonių. Išvydę mūsų Šnipiškių lūšnynus, dauguma Ganos sostinės gyventojų pažaliuotų iš pavydo — toks komfortas.
Centrinė Akros gatvė primena Gariūnus. Tačiau šie nepalyginamai tvarkingesni. Ambasadų rajonas yra bene vienintelė švara ir solidžiais statiniais išsiskirianti sostinės dalis su gatvių pavadinimais.
Šviesoforai įtaisyti tik turtingesniuose rajonuose. Prie jų nepailstamai budi minios neįgaliųjų bei vaikų. Užsidegus raudonai šviesai, jie kaip skėriai apspinta automobilius, tikėdamiesi įsiūlyti vaisių, kramtomosios gumos, šaldyto vandens ar nuplauti langus. Žinoma, ne už dyką. Vienintelis būdas apsiginti nuo įkyruolių — nė neparodyti nė menkiausio susidomėjimo. Panorusią išsiųsti namo atviruką Viliją paslaugiai nuvežė į paštą, kuris pasirodė esąs dulkėse skendinti lūšna.
Mums įprastų parduotuvių ar juolab prekybos centrų čia nėra, išskyrus diplomatams skirtą “šopą". Visko, ko reikia gyvenimui, galima įsigyti turguje. Jis veikia šalia įvairių rakandų prikimštų drėbtinių lūšnų, kuriose gyvena prekeiviai. Šalia prekiaujančių moterų zuja jų vaikai, skalbiami drabužiai. “Dušinėse", suręstose iš palmių lapais apipintų strypų, prausiamasi, tiksliau, apsipilama vandeniu iš kibiro. Medžių pavėsyje rankomis gaminami pinti ir mediniai suvenyrai, skrybėlės. Temstant prekeiviai uždega žvakes.
Pradinė vaisių ar suvenyrų kaina verčia iš koto, tačiau išvydę neigiamą reakciją prekeiviai skubiai teiraujasi, kokią siūlo pirkėjas. Galima nusiderėti kelis kartus. Vienam pardavėjui užteko kantrybės sekioti paskui Viliją porą valandų ir piršti savo prekę.
Už 10 litų prekyvietėje įsigijusiai kompaktinę plokštelę su afrikietiškais ritmais jai teko nusivilti — Vilniuje paaiškėjo, kad tai disko muzika. Tačiau kaip vietoje patikrinsi prekės kokybę, jei grotuvas, televizorius ar šaldytuvas čia yra tolimos ateities vizija.
Neįsivaizduojamas dalykas, kad baltasis vargtų su nešuliais. Maišelius su įsigytais vaisiais pardavėjas paslaugiai nugabena iki pat automobilio.
Didžiausia nacionalinės valiutos kupiūra — penki tūkstančiai cedų, tai yra apie trys litai. Ją uždirbę prekeiviai džiaugsmą išreiškia šokinėdami ir mojuodami pinigu. Iškeitusi 300 dolerių Vilija gavo maišelį su pustrečio milijono.
Eismo stebuklai
Ganos transportas — atskira tema. Duobėtais keliais kratosi nenusakomo amžiaus amerikietiški automobiliai. Pilna gerokai apipuvusių taksi. Kaina priklauso nuo to, kaip susitarsi su taksistu. Nuo aštuntos valandos vakaro iki antros nakties Vilija važinėjo taksi po Akrą už septynis dolerius.
Dar įspūdingesni keleivius vežiojantys miesto autobusiukai, vadinamieji tro tro. Jų vairuotojai negali rodyti posūkių, nes paprastai visi žibintai išdaužyti. Padangos rūksta, o krentančias duris tenka prilaikyti keleiviams.
Tro tro vežioja ne tik žmones — kartu telpa ožkos ir vištos. Salonas akivaizdžiai niekada nevalytas, gali užspringti nuo dulkių. Jei neužtenka vietos, be ceremonijų įsitaisoma ant pakeleivių kelių. Dėl to niekam nešauna protestuoti. Transporto laukiantiems žmonėms vairuotojas pro langą parodo ženklą, kuria kryptimi važiuoja. Jei šiems maršrutas tinka, jie pageidavimą prisijungti taip pat išreiškia tam tikru ženklu.
Didesnėse sankryžose šviesoforą pakeičia uniformuoti policininkai. Susidarius ilgesnei mašinų eilei, jie pribėga ir rankos mostu nurodo sustoti. Paskui nuskuba prie kito kelio ir duoda ženklą važiuoti.
Milijoniniame mieste su žiburiu nerasi nei rodyklių, nei kilometražo nuorodų. Iš kelio ženklų Vilija regėjo viso labo tris: greičio ribojimo, pėsčiųjų perėjos ir retokai šalutinio kelio.
Sostinėje yra vos keli europiečių poreikius atitinkantys viešbučiai, kuriuose kondicionuojamas oras ir įrengti baseinai.
Oficialiais duomenimis, Ganoje nedarbas siekia 50 proc. Apskritai ganiečių nepavadinsi darbštuoliais. Vyrai mėgsta vidury dienos nukorę kojas tysoti ant baltų cemento tvorų, iš toliau panėšėdami į tingius katinus.
Leonė prisipažino dažnai susierzinanti dėl vietos gyventojų tinginystės ir kone patologiško polinkio “melžti" baltuosius. Tuo serga netgi tarnai, kurie, rodos, turėtų branginti prestižinę darbo vietą. Mat jie yra nemažą atranką įveikę ambasados darbuotojai, skirtingai nei daugelys tautiečių, gaunantys stabilų atlyginimą.
Pavyzdžiui, vaikų auklė uždirba itin solidžiai — 300 Lt per mėnesį. Virėjas Samiuelis sugalvojo originalų triuką prisidurti prie algos: nei iš šio nei iš to ėmė skųstis pilvo skausmais. Iš pradžių prašė vaistų sau, vėliau — esą taip pat sunegalavusiems artimiesiems.
Šeimininkai įsitikinę, kad iškaulytus medikamentus jis mikliai parduodavo. Įdavus skanėstų tarnaitės vaikams Leonei vėliau teko kelis kartus priminti, jog derėtų grąžinti lėkštę. O vairuotojas Viljamas, kurio sesuo prekiauja kioske, vis taikydavosi vežti Viliją su palyda prošal.
Juodasis grožis
Nepaisant visuotinio skurdo, į akis krinta tai, kad lūšnynų gyventojai atrodo švarūs ir tvarkingi, o sekmadienį — ypač pasipuošę. Iš ryškiaspalvės batikos siuvami paprastų modelių apdarai. Moterys mėgsta tarsi turbaną susirišti dideles skaras. Populiarios natūralios vilnos megztos kepuraitės, saugančios nuo kaitrios saulės.
Daug plikai skustų vyrų ir moterų, nes plaukai sunkiai auga. Tarnaitė Evelyn skundėsi savuosius puoselėjanti jau dvejus metus, bet šie vis tiek apšiurę. Madingi į daugybę smulkių kasyčių supinti dirbtiniai plaukai. Bent šeši žmonės darbuojasi, pindami juos prie menkokų kliento plaukų šaknų. Užtat ganietės gali pasigirti stulbinamo grakštumo kūnu ir įspūdinga laikysena. Jos įpratusios vienu metu ant galvos nešti indą su gausybe vaisių, o ant nugaros — nuogutėlį kūdikį.
Vežimėliai ar sauskelnės šioms moterims — nepasiekiama prabanga. Vilija apstulbo, išvydusi maždaug 11 metų mergaitę su milžinišku ananasų ir bananų krepšiu ant galvos — ji vos judėjo pakrante. Vyrai ant galvų nešioja cementą, vamzdžius, lentas.
Kasryt Vilija kambaryje rasdavo šviežių sulčių ir indą pripjaustytų vaisių. Ji negalėjo atsistebėti Lynch'ų vaikais, kurie visiškai abejingi burnoje tirpstantiems gardumynams. Jie labiau vertina keptas bulves su kečupu. Tenykščiai vaisiai ir daržovės, išskyrus bulves, nei išvaizda, nei skoniu nė iš tolo neprimena pasiekiančių Lietuvą.
Bananai yra maži, žalios ar raudonos spalvos. Jie kepami ir pardavinėjami supakuoti maišeliuose. Kuo mažesni ir žalesni ananasai, tuo jie skanesni. Cukinijos telpa į delną, o apelsinai yra žali. Pritingintiems ganiečiams nė į galvą nešauna šias gėrybes tręšti, kad derlius būtų gausesnis. Jie patys mėgsta ryžius, makaronus, įvairias kruopas. Valgo gana riebiai, kabindami rankomis iš lėkštės.
Porą savaičių pasimėgavusi Afrikos gamtos dovanomis Vilija pasijuto tarsi iš naujo gimusi — lengva ir žvali. Plaukai ėmė garbiniuotis, oda tapo lygi ir švelni be jokio kremo. Vienintelis nemalonumas ištiko numojus ranka į perspėjimą negerti pilstomo alaus. Paragavusi jo airiškoje kavinėje Vilija sunegalavo. Tačiau bjauri savijauta praėjo per pusdienį.
Gal norite šikšnosparnių sriubos?
Žvejų kaimeliuose galima pasivaišinti ne tik rūkytomis žuvimis, bet ir žiurkiena. Rūkoma žiurkė pagardinama įvairiais prieskoniais — sklindantis kvapas nežinantiems, kas tai yra, žadina apetitą. Apsukrus berniukas mėgino įsiūlyti šį padarą gyvą, mojuodamas juo Vilijai prieš nosį už uodegos.
Vienas iš Lynch'ų tarnų Otis pasakojo labai mėgstąs šikšnosparnių sriubą. Tačiau lietuviškam skrandžiui nacionalinis ganiečių maistas pasirodė rizikingas. Per ekskursiją po krokodilų fermą užsisakyti vietos patiekalai ėmė strigti gerklėje.
Prisiėjo išmesti juos krokodilams. Palyginti su Ganos virtuve, kinų restorano valgiaraštis atrodė savas. Beje, kinai Akroje priklauso pasiturinčiųjų sluoksniui. Ir Afrikoje jie laikosi tradicijos ruošti patys, vietiniams patikėdami tik aptarnavimą.
Sumanymas apsilankyti vakariečių mėgstamame Akros naktiniame klube “Makumbo" labai pradžiugino tarnus Samiuelį ir Viljamą, kuriems buvo patikėta apsauga. Juodieji laiko didele garbe pašokdinti baltąją moterį.
Anot Vilijos, kaip šokėjai jie palieka neišdildomą įspūdį — lankstūs ir muzikalūs, ima instinktyviai judėti vos užgrojus muzikai. Be to, stulbina intuicija. Daugelį dalykų atspėja iš akių, taigi ne veltui samdomi kontrabandininkams atpažinti.
Pakako Vilijai užmesti akį į klubo muzikinės grupės būgnininką, ir ji išsyk sulaukė jo vizitinės kortelės. Taip neįkyriai parodomas dėmesys. Norėdama susipažinti ir pabendrauti baltoji turėtų pirmoji parodyti iniciatyvą.
Europiečių lankomus klubus mėgsta vietos prostitutės. Jos apsirengusios vakarietiškai — džinsais, sijonėliais. Mėgsta gundomai apnuoginti vieną petį. Intymi paslauga kainuoja apie pusšimtį dolerių.
Pakako Vilijai pagirti vienos iš tų moterų grožį, kad ši imtų nedviprasmiškai glostyti ranką. Pasirodo, vietinėms sekso prekeivėms nėra skirtumo, ką aptarnauti — vyrą ar moterį.
Rūkyti ar nusigerti nepriimta. Pasidomėjus, ar Viljamas nevartoja net alaus, už jį atsakė draugas: “Viljamas tikintis ir trokšta pavirsti angelu". Iš tiesų Viljamas išgėrė alaus. Tačiau tik vaišinamas baltųjų damų — pats jo nenusipirktų.
Gyvenimas pagal prietarus
Vienas iš europiečiams keisčiausių šio krašto papročių — rengti laidotuves tik šeštadieniais. Ir taip yra nuolat tvyrant sunkiai pakeliamam karščiui! Savaime suprantama, vietos gyventojų lūšnose nerasi kondicionierių.
Į atvirą vandenyną žvejai leidžiasi primityvios konstrukcijos medinėmis valtelėmis. Burės pasiūtos iš skudurų. Sugebėjimas plaukti vertinamas kaip blogas ženklas — toks žvejas nepagaus žuvies.
Tarpusavyje vietiniai kalba tyliai, beveik pašnibždomis. Keista, kaip jie apskritai susikalba. Garsi kalbėsena reiškia neigiamas emocijas, pyktį. Rėkaujant dar galima išgirsti žvejus, po žūklės traukiančius į krantą sunkius tinklus.
Ganiečiai vienas su kitu paprastai bendrauja angliškai. Šalyje yra tiek savo kalbomis kalbelėmis kalbančių genčių, kad geriausiu atveju jomis susišneka tik kaimyninių kaimų gyventojai. Žmonėms iš tos pačios genties susitikti pasitaiko itin retai.
Turistų neapgulta, pirmapradį natūralumą išsaugojusi Afrikos dalelė paliko daugialypių emocijų. Vilija sako Ganoje pirmąsyk supratusi, kaip gerai gyvename Lietuvoje. Tačiau prie ekvatoriaus liko amžina saulė ir plačios šypsenos. Ganiečiai nežino, kas yra depresija.
Jolanta Miškinytė
