Tai, kaip reikės išgyventi ateinančius 50 metų, taps visos planetos egzistencine krize – būtina kuo skubiau ir visi kartu imtis veiksmų, kad pavyktų užtikrinti bent tokią trumpalaikę žmonių civilizacijos ateitį. Visame pasaulyje orų tendencijos smarkiai sutriko: Graikija dega, Anglijos pietūs užtvindyti, Teksase orai dar niekada nebuvo tokie šalti, o Kaliforniją ir Australiją toliau niokoja katastrofiški gaisrai.
Visi šie smarkūs ir kaip niekada galingi reiškiniai yra tiesioginiai spartaus Arkties šilimo padariniai. Būtent šis regionas šyla greičiau nei visas likęs pasaulis. Šiluma Arktyje sukuria naujas vandenynų ir oro sroves, kurios keičia orą visame pasaulyje, rašo theconversation.com.
Vienintelis būdas kovoti su šiomis katastrofiškomis orų tendencijomis ir atgauti bent dalinį klimato ir oro sistemų stabilumą yra „klimato atkūrimas“ – strategija, vadinama „Sumažinti, panaikinti, atkurti“.
Pagal šią strategiją, būtina daryti greitą pažangą, kad pasaulis pasiektų nulinį išmetamųjų teršalų kiekį, ir kad iš atmosferos būtų masiškai ir kuo skubiau pašalintos šiltnamio efektą sukeliančios dujos.
Tačiau pagal šią strategiją pirmiausia reikia vėl atšaldyti planetos polius ir ledynus. Taip sumažėtų neįprastų meteorologinių reiškinių tendencijos, sulėtėtų ledo tirpimas, stabilizuotųsi jūros lygis ir nutrūktų atsakomosios reakcijos kilpos, kurios nepaliaujamai spartina visuotinį atšilimą.
Išmetamųjų teršalų kiekio mažinimas
Apie 70 proc. pasaulio ekonomikų yra įsipareigojusios per skirtingus laikotarpius pasiekti nulinį išmetamųjų teršalų kiekį. Tačiau kai tai pagaliau bus įgyvendinta, jau gali būti per vėlu atkurti klimato stabilumą.
Nors IPCC šiuo klausimu prašo spartesnės pažangos, kad ir kokie sprendimai bus priimti, dabartiniai šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo rodikliai rodo, kad pasaulinė oro temperatūra iki 2030 m. pakils 1,5℃, o iki amžiaus pabaigos ji bus daugiau nei 2℃ šiltesnė už žemės klimatą iki pramonės revoliucijos.
Tai būtų pražūtinga. Visų pirma, net jeigu mums pavyktų greitai ir žymiai sumažinti CO2 išmetimą, ledas ir amžinasis įšalas nenustotų tirpti, taigi jūros lygis kiltų dar ne vieną šimtmetį. Visas pasaulio vietas alins vis dažnesni ir rimtesni meteorologiniai reiškiniai, ir nesvarbu, ar tai bus potvyniai, karštis, pakrančių erozija ar gaisrai.
Tačiau galima priimti svarbius sprendimus, kurie sumažintų niokojimo mastą. Vienas jų yra spartus ir didelis išmetamų dujų kiekio mažinimas. Deja, norint išvengti blogiausio, vien to nepakaks. Tiesa, yra įrodymų, kad žymiai sumažinus atmosferoje esančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį ir kartu atkuriant planetos ašigalius ir ledynus, žmonija galėtų rasti būdą, kaip išgyventi šią krizę.
Šiltnamio efektą skatinančių dujų mažinimas
Norint pašalinti anglies dvideginį ir kitas šiltnamio efektą sukeliančias dujas iš atmosferos, su tikslu iki 2100 m. pasiekti 350 dalelių milijone rodiklį, reikia sukurti specialius anglies dioksido absorbentus – ilgalaikes talpyklas, iš kurių šios dujos negalėtų išeiti. Šie absorbentai gali sugerti skirtingus kiekius dujų, bet norint užtikrinti jų efektyvumą, yra ypač svarbu sodinti naujus miškus, atkurti mangroves ir išsaugoti pelkes bei durpynus.
Labai dideli projektai, tokie kaip Kinijos Lioso plynaukštės atkūrimas, padės iš atmosferos pašalinti nemažai anglies dvideginio, taip pat gerins maisto gamybą, didins biologinę įvairovę, turės įtakos oro sąlygų stabilizavimuisi.
Tokių gamtos buveinių atkūrimas taip pat gali turėti teigiamą poveikį ekonomikai. Filipinuose, matuojant ekonominę naudą, dėmesio centre dažnai atsiduria mangrovės (ekosistema, kurią sudaro medžiai ir krūmai, augantys tropinėse srityse). Jos sugeria keturis kartus daugiau anglies dioksido, nei toks pat atogrąžų miško plotas, be to, jos palaiko ekosistemas, nes apsaugo nuo potvynių, o tai turi didelę socioekonominę naudą. Mangrovės tai pat padeda išvengti didelės žalos, kurią gali padaryti ekstremalios oro sąlygos.
Anglies dioksido absorbentai turi būti kuriami visur, kur tik įmanoma tai padaryti saugiai, įskaitant ir vandenynus. Tokios natūralius procesus imituojančios intervencijos, kurios yra saugios gamtai, yra puikus atspirties taškas. Viena tokių priemonių galėtų būti vandenynų gyvybės įvairovės atkūrimas iki tokio lygio, koks jis buvo prieš 300 metų. Tai būtų naujas ir tvarus maisto šaltinis žmonėms, kuris taip pat pridėtų prie klimato stabilizavimo ir anglies dioksido sugėrimo.
Gamtoje, kai geležies prisotintos dulkės, atkeliavusios iš dykumų arba išmestos į orą išsiveržus ugnikalniui, nusėda ant gilių vandenynų paviršiaus, jos per kelis mėnesius gali atkurti turtingas vandens ekosistemas. Rudadumblių regeneracijos tyrimai parodė, kad šis procesas yra ypatingai naudingas – tai ne tik žmonėms vartoti tinkamas baltymų šaltinis, jie taip pat gali padėti atkurti ikipramoninį vandenynų biologinės įvairovės ir produktyvumo lygį, be to, jie sugeria labai daug anglies dvideginio.
Norint vandenynuose atkurti dumblius ir padėti jiems vešėti, tam tikrose visų pasaulio vandenynų vietose reikia barstyti geležies turinčias dulkes. Šio metodo mastą galima labai lengvai keisti, tačiau jeigu kasmet šios dulkės būtų išbarstomos bent ant 3 proc. bendro pasaulinio vandenynų ploto, per metus iš atmosferos būtų sugeriama 30 mlrd. tonų anglies dioksido.
Tokių didelių anglies dioksido absorbentų kūrimas yra būtinas grįžimui prie tokio anglies dioksido atmosferoje lygio, koks jis buvo iki pramonės revoliucijos. Atsižvelgus į klimato krizės intensyvumą, Kembridžo klimato atkūrimo centras nustatė, kad per metus iš atmosferos reikia pašalinti mažiausiai 1 mlrd. tonų anglies dioksido.
Nors kartais tokio masto intervencija yra vadinama „geoinžinerija“, šis metodas yra artimesnis miškų sodinimui ar mangrovių atkūrimui. Taip siekiama anglies dioksidą iš atmosferos pašalinti natūraliais metodais ir per vienos kartos gyvenimą sugrįžti į ikipramoninį oro taršos lygį.
Planetos atkūrimas
Kad galėtume pasiekti valdomą pusiausvyrą, kuri leistų mums pereiti prie atsinaujinančių energijos šaltinių, žiedinės ekonomikos ir pritaikyti naujas miesto, kaimo ir vandenynų tvarkymo normas, pirmiausia reikia stabilizuoti planetą. „Atkūrimu“ yra sistemingai siekiama išvengti klimato lūžio taškų. Tačiau to neįmanoma padaryti neįdedant tiesioginių pastangų, taigi yra būtina politinė ir visuomeninė valia.
Pirmiausia reikia atšaldyti Arktį, taip nutraukiant užburtą ledo praradimo ir jūros lygio kilimo ratą. Būtent šie procesai greitina klimato kaitos procesus ir sukelia katastrofiškus meteorologinius reiškinius. Palyginus su laikotarpiu iki pramonės išsivystymo, Arkties oras šilo greičiau (ir temperatūros didėjimas toliau greitėja) nei vidutinė pasaulio temperatūra. Pirmoje iliustracijoje yra aiškiai parodoma, kaip Arkties oro temperatūra pasikeitė nuo 1850 m. iki šių dienų.
Tirpstantis Arkties ledas puikiai parodo galingą klimato kaitos grįžtamąją jėgą. Baltas ledas atspindi saulės šviesą nuo žemės, prieš jai spėjant sušildyti žemės paviršių. Tai yra vadinama Albedo efektu. Ledui tirpstant, tamsiai mėlynas vandenynų vanduo sugeria vis daugiau saulės energijos, šilimas spartėja, todėl kiekvieną vasarą išnyksta vis daugiau ledo, ir taip šis procesas įgauna vis didesnį pagreitį. Nuo oro temperatūros Arktyje priklauso viso pasaulio vėjai, vandenynų srovės ir oro sistemos.
Bet lūžio taškas artėja – ledo praradimas ne tik greitėja, bet ir tampa negrįžtamu. Manoma, kad greitai pradės tirpti ir Grenlandijos ledas, kuris pakeltų jūros lygį daugiau nei 7 metrais. Įvairi žala gali būti daroma dar ištisus šimtmečius, tačiau kiekvieną dešimtmetį paaiškės vis kiti nenumaldomi papildomi globalinio atšilimo poveikiai.
Iki amžiaus vidurio tirpimas bus nebegrįžtamas, o pakilus jūros lygiui, žemai esančios šalys, pavyzdžiui, Vietnamas, atsidurs beviltiškoje situacijoje. Taip sumažės pasaulinė ryžių gamyba, atsiras milijonai klimato pabėgėlių, o tokios tautos nebeturės jokios aiškios išeities.
Spartus Arkties temperatūros kilimas atitinka didelį ir vis greitėjantį jūros ledo minimumo vasarą sumažėjimą. O tai tik dar labiau greitina temperatūros kilimą.
Yra gyvybiškai svarbu kuo labiau atitolinti pasaulį nuo šio lūžio taško ir kuo greičiau atkurti Arktį. Yra žinoma, kad vandenyno paviršių atvėsinti padeda jūros debesų „šviesinimas“, kai plaukiojantys saulės energija varomi siurbliai aukštyn į orą purškia druską, kuri „pašviesina“ debesis ir sukuria šviesą atspindintį barjerą tarp saulės ir vandenyno.
Kadangi tokia priemonė imituoja natūralius procesus ir pagal poreikį gali būti padidinta arba sumažinta, ji galėtų tapti potencialiu sprendimu kaip būtų galima atšaldyti Arktį vasaromis. Šiuo metu yra vykdomi jūrų debesų „šviesinimo“ tyrimai, kurie parodys jo poveikį klimatui.
Kaip ir su bandymais atkurti vandenynų augaliją, prieš taikant tokias priemones, jos turi būti kritiškai išanalizuotos, tačiau nebėra jokių abejonių, kad jos yra labai svarbios.
Žmonijos veiksmai ateinančius penkerius metus nulems jos ateitį. Net jeigu sumažinti keliamus tikslus ateinantiems 50-čiai metų tik iki išgyvenimo, vis tiek teks susidurti su bauginančiais iššūkiais.
