Vieni socialiniame tinkle savo nuotrauką žymi žaliu veiduku „už vaikystę be smurto“, kiti – raudonu pusmėnuliu „Stop vaikų atiminėjimui“. Abi stovyklos, supaprastinusios ir suprastinusios sudėtingą temą, vadovaujasi emocijomis ir iš esmės neturi galimybių susikalbėti. Vieni mato tik viena, kiti – tik kita.
Seime registruojamos įstatymų pataisos, kurios turėtų reformuoti ką tik įvykusią vadinamąją Matuko reformą. Vėl linkstama į kraštutinumus: matoma arba norvegiškoji Barnevernet, arba nesusivokusi smurtinė visuomenė.
Nėra abejonės, kad visi kraštutinumai yra blogi. Blogai yra ir nusikalsti, t.y., smurtauti prieš vaiką, bloga yra ir šį nusikaltimą sekanti sankcija (priemonė), t.y., vaiko atskyrimas nuo tėvų. Idealiu atveju neturėtų būti nei vieno, nei antro. Idealioje visuomenėje nereikėtų įstatymų, užtektų gerų papročių ir moralės. Kadangi visuomenių be nusikaltimų ir bausmių nėra, tai vieniems yra nerealu kalbėti apie nulinį smurto lygį, o kitiems – apie teisinę sistemą be prievartos priemones galinčių taikyti institucijų.
Palikus nuošalyje vadinamąsias materialiąsias normas, t.y. Baudžiamojo kodekso, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo, Vaiko teisių apsaugos įstatymo nuostatas bei įsivardijus, kad kalbama apie teisės pažeidimus ir sankcijas už juos, į klausimą galima pažvelgti iš procedūrinės pusės. 2018 m. liepos 1 d. Lietuvoje pradėjusi veikti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie SADM, kuri apjungė iki tol veikusią Įvaikinimo tarnybą ir savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrių specialistus, yra ne kas kita kaip dar viena inspekcija Lietuvoje. T.y., viena iš daugelio kitų inspekcijų, priežiūros tarnybų.
Bet kuri inspekcija, priežiūros tarnyba turėtų vadovautis priežiūrinės veiklos gerosios praktikos principais. Tokie principai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo IV skirsnyje, LR Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarime Nr. 511 „Dėl institucijų atliekamų priežiūros institucijų optimizavimo“, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO), kurios nare nuo šių metų yra ir Lietuva, gairėse ir rekomendacijose (pvz., 2018 m. EBPO Reguliavimų priežiūros ir inspektavimo priemonių sąvadas, 2014 m. EBPO Reguliavimų politikos gerosios praktikos principai ir kt.).
Pavyzdžiui, ūkines veiklas prižiūrinčios tarnybos ir inspekcijos kasdien sprendžia, kada netinkamai veikiantį verslininką konsultuoti, kada pažeidėją, kuris nesukėlė sunkių pasekmių, įspėti, kada jam skirti baudą, o kada būtina iš karto stabdyti veiklą, atimti licenciją ir kt. Vaiko teisių apsaugos srityje tvarka, be abejo, turi būti tokia pati: pirma konsultuoti, teikti pagalbą, o sankcijas taikyti tik kaip ultima ratio, paskutinę priemonę, nesant kitos išeities.
Galbūt kas nors sakys, kad vaikai tai ne ūkinės veiklos, ir vaikus apsaugoti – ne verslus inspektuoti. Ir kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba negali būti vadinama tiesiog vaikų inspekcija, kad tai toli gražu ne kokia darbo ar mokesčių inspekcija. Kad ši sritis yra daug jautresnė, kad čia ypatinga specifika, nes čia apie vaikus.
Į tai galima atsakyti, kad pirma, minėta Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba yra viešojo administravimo institucija ir jai galioja Viešojo administravimo įstatymas su visais gerosios priežiūros praktikos principais bei Konstitucijos 5 straipsnis, nurodantis, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
Antra, inspekcijų reformų patirtis rodo, kad reformos pradžioje beveik kiekviena tarnyba mano, kad jos saugoma sritis yra tiek specifiška ir tiek svarbi, kad jokie bendri universalūs procedūriniai principai jiems netinka. Mokesčių inspekcija išsikelia šūkį „nulinė tolerancija mokesčių nemokėjimui“, Darbo inspekcija - „net ir vienas žuvęs žmogus darbe yra per daug“, maisto saugos tikrintojai – „negalime leisti, kad maisto gamintojai nesilaikytų higienos reikalavimų“ ir pan. Nes taip, kaip netoleruotinas smurtas prieš vaikus, taip pat yra netoleruotinos ir situacijos, kai dėl higienos normų nesilaikymo kyla epidemija, kai dėl saugos darbe reikalavimų nesilaikymo žūsta darbuotojas, kai nuslepiama daug mokesčių ir kt. Kitoje svarstyklių lėkštėje galima dėti žiaurias akcijas, milžiniškas baudas, sustabdytas veiklas, atimtas licencijas.
Čia galima prisiminti žiauriąsias mokesčių (ne)mokėtojų gaudymo akcijas Gedimino Vagnoriaus antrojo premjeravimo laikais 1996-1999 m. ar liūnai pagarsėjusią Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą, dėl kurios veiksmų ginčai 1999 m. nukeliavo iki Konstitucinio teismo.
Dažna priežiūros tarnyba iki kol pradeda tinkamai dirbti – visame pasaulyje, Lietuva čia nėra išimtis – pereina visas blogąsias veiklos stadijas: nemotyvuotą baudų ir kitų sankcijų taikymą, inspektorių nekompetenciją, formalų uolumą, kartais korupciją, savavaliavimą, piktnaudžiavimą įgaliojimais, tarnybų nesiorientavimą į galutinius tinkamus tikslus, spontanišką reagavimą į bet kokį, net ir anoniminį skundą, rizikų ir grėsmių nevertinimą, veiklos efektyvumo rodiklių neskaičiavimą ir kt.
Vėliau ar anksčiau paaiškėja, kad kitos išeities nėra – tik vadovautis universaliais priežiūros tarnybų gerosios praktikos principais. Konsultuoti, teikti metodinę pagalbą, rinkti ir analizuoti informaciją, vertinti rizikas. Prievartos priemones taikyti tik tuomet, kai neišvengiama. Nes priešingu atveju lieka chaosas, didelės sankcijos nežinia kaip ir už ką, vis didėjanti priešprieša tarp prižiūrimųjų ir prižiūrinčiųjų, sužlugdyti verslai, išardytos šeimos.
Iš esmės bet kuri kontroliuojanti tarnyba susiduria su tokiais pačiais iššūkiais: kaip sumažinti grėsmes ir žalą, pavojingas praktikas ir nepageidaujamus reiškinius konkrečioje priežiūros srityje? Kaip užtikrinti įstatymo laikymąsi? Kaip dirbti efektyviai, kai tarnybos žmogiški ir laiko ištekliai riboti? Kaip apsaugoti inspektorių, kuris bijo neskirti baudos? Kaip užtikrinti, kad tarnyba tarnautų žmogui, verslui, o ne žmogus, verslas tarnybai? Ir pan. Vaiko teisių apsaugos sritis nėra išimtis.
Lietuvoje verslą kontroliuojančios institucijos pradėjo reformuotis anksčiau, dauguma jų savo veiklą pertvarkė po 2010 m., kai buvo priimti atitinkami Viešojo administravimo įstatymo pakeitimai, viena kita reformuojasi iki šiol. Šiuo metu dauguma tų tarnybų veikia pakankamai civilizuotai ir santykinai efektyviai. Vadovaujasi proporcingumo principu, veiksmus planuoja ir grindžia rizikos vertinimu, prižiūrimuosius konsultuoja pirmiau nei baudžia, taiko mažareikšmiškumo kriterijų, suteikia teisę tikrinamajam susipažinti su tyrimo medžiaga ir duoti paaiškinimus, siekia, kad priežiūros našta būtų minimali.
Įstatyme įtvirtinta, kad teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti, t.y., elgtis pagal „sveiką protą“. Ir kt., ir pan.
Teisės teorijoje yra visuotinai pripažįstama, kad tarp įstatymo normos ir jos taikymo visuomet yra atotrūkis, nes bendrieji teiginiai negali numatyti ir išspręsti visų konkrečių atvejų. Esminė atsakomybė už teisės taikymą tenka įgyvendinančiai institucijai. Šiuo atveju Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba turi sugebėti operatyviai ir tinkamai reaguoti į didžiausias grėsmes vaikui, iš vienos pusės, kartu atsilaikyti prieš politikų, mitinguotojų, skundikų spaudimą, iš kitos pusės.
Norint užkelti vaiko teisių apsaugos inspekciją ant tinkamų „bėgių“, net nėra būtina žvalgytis į šiaurės ar pietų Europą. Net ir lietuviškoje Ūkio ministerijoje įmonių teisės ir verslo aplinkos gerinimo departamente dirbantys specialistai galėtų naujajai vaikų inspekcijai papasakoti tiek apie priežiūros tarnyboms kylančius iššūkius, tiek apie jų įveikimo būdus. Nes dauguma dviračių inspektavimo srityje jau yra išrasti, tereikia tik pasinaudoti esama patirtimi.
Eglė Mauricė, yra advokatė, socialinių mokslų daktarė, reguliavimų priežiūros tarptautinė ekspertė
