Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertė Eglė Mackuvienė savaitraštyje „Veidas“ analizuoja svarbią problemą: ar mes turime teisę į privatumą?
Kuomet vieni džiaugiasi matydami savo atvaizdą leidinio viršelyje ir nesuka galvos, kad google paieškos sistemoje rikiuojasi palankesni ar mažiau palankūs jų biografijos faktai, kiti bylinėjasi su mobiliojo ryšio operatoriumi dėl jiems adresuotoje sąskaitoje nurodyto jų asmens kodo ar piktinasi dėl elektroniniu ar tradiciniu paštu juos pasiekusio komercinio pasiūlymo. Diskutuojant apie asmens duomenis bei jų viešumą, Lietuvoje neretai ant vienos svarstyklių lėkštės dedama asmens teisė į privatumą, ant kitos - „blogasis“ verslas, kuris kėsinasi į tą privatumą įkyriai siūlydamas pigesnius kreditus ar batus, geresnes atostogas ar asmeninės šventės organizavimą.
Tačiau ar tikrai čia kalbame apie asmens ir verslo interesų susidūrimą, o ne apie paties asmens pasirinkimą tarp didesnio ar mažesnio privatumo, tarp daugiau ar mažiau informacijos? Šis klausimas netrukus bus diskutuojamas Seimo plenariniame posėdyje balsuojant dėl naujos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo redakcijos.
Pavyzdžiui Vokietijoje, Prancūzijoje ar Austrijoje, pripažįstant žmogaus poreikį į privatumą, sukurti vadinamieji „Robinzonų sąrašai“. Čia įsirašiusiems asmeniniai siūlymai apie paslaugas, prekes bei kita informacija, nesiunčiama. Net ir būnant „Robinzonu“ absoliutus privatumas nepasiektas – bent viename sąraše vis tiek tenka būti.
Jungtinėse Amerikos Valstijose už buvimą panašiuose sąrašuose, ar už išsibraukimą iš informacinių sistemų, mokama. „Už ką mokėti, jeigu privatumas yra mano teisė“, - klausia vartotojas? „Ne mes atsakingi, kad jūsų asmens duomenys yra paplitę įvairiose informacinėse sistemose, kad dabar norite iš tų sistemų išsibraukti ir taip keliate mums papildomas administravimo išlaidas“, - atsako kita pusė.
Taigi, situacija turi dvi puses – pirma, žmonės siekia, kad jų asmens duomenys nebūtų vieši, ir antra – dėl sparčiai tobulėjančių technologijų ir tų pačių žmonių poreikio jomis naudotis, asmens duomenų judėjimas ir paplitimas yra neišvengiamas.
Europos Sąjungos direktyvoje Dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo pastebima, kad vis didesnį mastą įgaunantis asmens duomenų judėjimas prisideda prie ekonominės ir socialinės pažangos, prekybos plėtros bei žmonių gerovės. Direktyva įtvirtina bendrus nurodymus, kaip turėtų būti tvarkomi asmens duomenys ir skatina priimti savanoriškus etikos kodeksus dėl skirtingų sričių reguliavimo. Deja, Lietuvoje nueita griežto valstybinio atskirų atvejų reguliavimo linkme - apie duomenų judėjimo svarbą ar savanoriškus susitarimus įstatyme - nei žodžio. Įstatymo rengėjai (Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija), beje „tikrajam“, techniniam duomenų tvarkymo proceso saugumui skirdami tik vieną įstatymo straipsnį, imasi donkichotiškos užduoties apsaugoti visus nuo visų ir viską kontroliuoti.
Parengtame įstatyme numatyta pvz., imti drausti naudoti asmens kodą net ir tais atvejais, kai pats žmogus su jo asmens kodo naudojimu sutinka; arba drausti paslaugų teikėjams teikti informaciją savo klientams, prieš tai jų neatsiklausus (ar tas atsiklausimas nebus palaikytas siūlymu? Europoje dar 1985 metais pripažinta, kad užtenka pasiūlyme nurodyti būdą, kaip atsisakyti panašios informacijos siuntimo ateityje); arba drausti atlikti archyvinius mokslinius tyrinėjimus be išankstinio Duomenų apsaugos inspekcijos patikrinimo; arba dar geriau - drausti darbdaviams naudoti vaizdo įrašymo įrangą darbo procesui filmuoti (gal tuomet vadovas ir vaikščioti po gamybos cechą ar darbuotojų kabinetus nebegalės?).
Asmens duomenys nėra mūsų nuosavybė, kurią galime užrakinti, aptverti ir su niekuo nesidalinti. Tai nuo mūsų nepriklausomai egzistuojanti, „keliaujanti“ informacija, kuri, beje, atlieka svarbias informacinę ir komunikavimo funkcijas. Šių duomenų pagalba žmogus gali gauti ir siųsti laiškus, įrodyti savo tapatybę gaudamas pensiją, arba amžių pirkdamas vyną, registruotis lėktuvo skrydžiui ar gydytojo konsultacijai, t.y. atlikti sau naudingus veiksmus. Tiesa, duomenų judėjimo metu didėja ir tikimybė, kad kažkas gali pasinaudoti kito asmens duomenimis neteisėtu būdu. Tačiau, juk nestatome ugniagesių mašinos prie kiekvieno medinio Šnipiškių namo, motyvuodami neteisėto padegimo tikimybe. Kodėl tuomet norima sureguliuoti kiekvieną duomenų tvarkymo atvejį, pastatyti šalia jo duomenų apsaugos inspektorių–duomenų judėjimo ugniagesį, nepaliekant laisvo susitarimo ar pasirinkimo galimybės?
