Jos pačios valdė savo likimą. Nepriklausomoms, drąsioms ir gudrioms moterims nuo Nilo pakrančių nereikėjo kovoti dėl savo teisių - jos jas turėjo.
Prieš penkis tūkstančius metų gyvenusios egiptietės neturėjo priežasčių skųstis nežabota vyrų valdžia. Jos valdė valstybę, rūpinosi šeima, jų padėtis visuomenėje buvo lygi su vyrais.
Pagrindinis moters tikslas buvo ištekėti ir tapti motina. Ištekėjusi moteris savaime įgydavo padėtį visuomenėje drauge su visomis atitinkamomis privilegijomis. Dvylikametės žmonos Egipte nebuvo retenybė. Santuokos dažniausiai niekas nelemdavo, nes paprastai jaunutė mergina ištekėdavo iš meilės.
Kai jaunuoliai nuspręsdavo susituokti, nereikėdavo jokios oficialios civilinės ar religinės ceremonijos, įteisinančios jų santuoką. Ji būdavo taikoma įsigaliojusia nuo tos akimirkos, kai jaunieji pradėdavo gyventi kartu. Vyras nebuvo laikomas žmonos globėju. Moteris savarankiškai valdė iš savo šeimos paveldėtus turtus. Moterys buvo lygi vyrui ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir teisiškai.
Garsiausia Egipto istorijoje buvo karalienė Hačepsuta. Egipto karaliaus Tutmozio II žmona ji tapo 11 metų. Dieviškąja vadinama karalienė dukrą pagimdė vos sulaukusi 15 metų. Netrukus ji tapo našle, ir kai valdovo karūna papuošė jos posūnio galvą, ji nusprendė nelikti šešėlyje. Hačepsuta jautė, kad jos pašaukimas - valdyti. Geidė, kad visas pasaulis sužinotų, jog ji ambicinga moteris, be to, norėjo įrodyti savo ryšį su dievu Amonu. Mat Hačepsuta gimė, kai jos motiną aplankė dievas Amonas. Geriausias įrodymas, kad jos gyslomis teka dieviškas kraujas, galėjo būti valdžios siekimas. Jai tai pavyko, kai sulaukė 22 metų. Tada Hačepsuta tapo faraone.
Palyginti su kitomis Artimųjų Rytų senovės civilizacijomis, Egipto moterys turėjo daugiausia teisių tiek šeimos, tiek visuomeniniame gyvenime. Paprastai jaunavedžiai persikeldavo į savo namus. Jeigu neįstengdavo įsigyti nuosavų namų, gyvendavo su vyro tėvais. Žmona pelnydavo autoritetą rūpindamasi namais. Dirbdavo tik valstietės - maldavo grūdus, kepdavo duoną, virdavo alų ir ausdavo lino audeklus. Jos dirbo nenuilsdamos, nepažindamos jokių pramogų. Pramogos buvo skirtos tik kilmingoms moterims.
Egiptietės iš turtingų šeimų daugiausia laiko leisdavo grodamos įvairiais instrumentais ar klausydamosi muzikantų. Jos organizuodavo priėmimus, o dažniausiai prižiūrėdavo tarnų darbą. Stebėdavo, kad kuri iš tarnaičių netaptų namų šeimininko susidomėjimo objektu.
Nepriklausomai nuo moters visuomeninės padėties motinystė sustiprindavo jos pozicijas. Jeigu nepavykdavo susilaukti palikuonio, dažniausiai šeima iširdavo ir dėl nevaisingumo būdavo kaltinama moteris.
Egiptietėms, kurioms motinystės misija buvo nepaprastai svarbi, buvo atliekami įvairiausi “nėštumo testai". Jos priešais save pasidėdavo du drobinius maišelius su avižų ir miežių grūdais, šalia du kitus maišelius su datulėmis ir smėliu ir visus juos palaistydavo šlapimu. Jeigu nė vieni grūdai nesudygdavo, atsakymas būdavo laikomas neigiamu. Jeigu pirmos sudygdavo avižos, tai reiškė, kad gims mergaitė, jeigu miežiai - berniukas. Dukros būdavo mylimos taip pat kaip ir sūnūs, tačiau tėvai labiau laukdavo sūnaus, nes jis paprastai perimdavo tėvo verslą ir pratęsdavo giminę.
Moterims, kurios negalėjo pastoti, gydytojai rekomenduodavo kiaušintakius valyti begemoto išmatų inhaliacijomis. Taip pat būdavo naudojamas driežo kraujas, kiaulės dantis, pūvanti mėsa, dvokiantys taukai, kiaulės ausų siera. Tokios priemonės, be abejo, buvo susijusios su dideliu nėščiųjų ir gimdyvių mirtingumu.
Pagal senovės Egipto standartus graži moteris turėjo būti neaukšta (150 cm ūgio), smulki, mažomis krūtimis, plonu liemeniu ir ilgomis kojomis.
Senovės makiažas
Vis dėlto eilinės egiptietės neretai gerokai skyrėsi nuo šio grožio etalono. Todėl negalima vadovautis senovės Egipto meno kūriniais bandant susidaryti tuometės moters vaizdą. Tokią pat klaidą padarytų etnologai po dviejų ar trijų tūkstantmečių žiūrinėdami šiuolaikinių manekenių nuotraukas ir iš jų bandydami spręsti, kokios buvo XX amžiaus moterys.
Didžiausią dėmesį egiptietės skyrė plaukams. Jos darydavosi šukuosenas iš ilgų plaukų, mėgo kasas ir kirpčiukus, o kad šukuosenos laikytųsi, tepdavo plaukus vašku ar sakais. Maudydamosi Nile vietoj muilo naudojo pelenus, sumaišytus su moliu. Moterys rūpestingai depiliuodavo odą, tepdavo ją riebalais ir kvėpindavo.
Moterys labai rūpestingai darydavo makiažą. Akis ryškindavo dažydamos viršutinį voką dažais, kurių sudėtyje būdavo tamsiai pilkų švino miltelių. Apatinį voką padažydavo žaliu malachitu, kuris buvo laikomas puikia priemone nuo akių infekcijos.
Buvo madingi prigludę drabužiai, pabrėžiantys moteriškas linijas. Net ir lino tunika, prilaikoma perpetėmis, paryškindavo moters kūno apvalumus, ypač klubus ir krūtis, kurios buvo siejamos su vaisingumu. Sekso srityje egiptiečiai buvo gana santūrūs. Išlikusiuose meno kūriniuose erotika tik numanoma iš kai kurių judesių. Nors būta išimčių.
Sunkus perukas ant jaunos merginos galvos buvo savotiškas kvietimas. Moters rodoma iniciatyva faraonų šalyje nebuvo išskirtinis dalykas. Egiptietės, kitaip nei graikės ar romėnės, neleisdavo gyvenimo uždarytos namuose. Galėdamos ramiai išeiti, jos bendraudavo ir susipažindavo, o tai byloja apie papročių laisvę.
Vyrai vengė nepažįstamų moterų. “Saugokis moters, nepažįstamos tavo mieste. Nelaikyk jos geresne už kitas, nesistenk pažinti kūniškai, nes ji nelyginant gilus vanduo, kurio sūkurių niekas nežino", - įspėjo vienas senovės Egipto rašytojas, greičiausiai gyvenęs XIV amžiuje prieš mūsų erą.
Vidutinė egiptietės gyvenimo trukmė buvo apie trisdešimt metų. Po mirties velionė keliaudavo į amžinybės šalį. Laidojimo iškilmės daugiausia priklausė nuo mirusiosios visuomeninės padėties. Karalienės palaikai būdavo mumifikuojami ir ji pagarbiai palaidojama specialioje piramidėje. Aristokratės ar turtingų miestelėnų žmonos po mirties atguldavo į duobes, iškaltas uolose. O paprastų moterų palaikai būdavo laidojami paprasčiausiuose kapuose netoli vietos, kur gyveno.
Tačiau, nepaisant kilmės ir finansinės padėties, visos egiptietės neapsakomai rūpestingai ruošdavosi kelionei anapus. Egiptiečiai tikėjo, kad po trumpo gyvenimo žemėje jų laukia daugybė amžių laimingos būties amžinybėje.
Su veidrodžiu anapus
Gyvenimas aname pasaulyje neturėjo labai skirtis nuo žemiškojo. Todėl šeimos rūpindavosi, kad velionė būtų palaidota su visu jos sukauptu “kraičiu". Jis susidėjo iš įvairiausių kasdienių daiktų: kėdės, indų, makiažo priemonių, veidrodžio ir skrynutės su siuvimo reikmenimis.
Egiptietės buvo mylimos vaikystėje, nepriklausomos santuokoje, geros motinos ir gyveno laimingą, nors ir trumpą, gyvenimą.
Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"
