Sveiki visi. Norėčiau pasidalinti kai kuriais pamąstymais.
„Mes esame ten, kur atėjome.“,- sako dar viena rytų patarlė.
Pabandykime pažvelgti kur esame.
Paskutiniu metu visose srityse pirmauja žodžiai krizė ir sunkmetis. Pažiūrėkime nuo pradžios. Nuo pirmųjų žmogaus dienų.
„Norint pamatyti Lietuvą pažiūrėkite į mokyklą. Juk čia ta Lietuva auga ir rašyti mokinasi“,- sako mūsų krašto, poetas ir žynys Justinas Marcinkevičius.
Ir kas gero mūsų mokyklose? Tai labai tiksliai apibūdina keletas palyginimų:
Pradinukų kuprinės sveria daugiau nei patys mokiniai.
Kaliniai Lietuvoje maitinami geriau nei mokiniai.
Įgijęs išsilavinimą iškart atsiduri darbo biržos eilėje.
Pas mus į ekskursiją vežamiems vaikams pirmiausiai parodomas "Akropolis", o tik vėliau - muziejai.
Švietimo reformos mokyklą pradėjo kurti ekonominiais principais. Vienintelis likęs šūkis „Ar man tai apsimoka?!“.
Klaipėdoje atliktas tyrimas parodė kad mūsų švietimo sistema nesugeba užauginti sveiko vaiko. Mokykloje sveikas tik kas šeštas moksleivis, bet atsakingi asmenys skaičiuoja ar mokyklos ekonomiškai naudingos. Panašu, kad mokykla sulyginta su gamykla, o mokytojas nuvertintas iki kastuvo ar grėblio. Mokyklų steigėjai ir administracija skaičiuoja tik pinigais išreikštą naudą, mažindami finansavimą darbuotojų atlyginimams ir ugdymui, nors sau išsimoka didžiausius priedus prie ir taip nemažo atlyginimo ir nemokamų atostogų, prisidengdami sunkmečiu, privaloma tvarka išleidžia tik mažiausiai uždirbančius. Kokioje atmosferoje ir sąlygose užauga ir rašyti mokinasi Lietuva ir kokį pasirenka kelią puikiai parodo visi įvykiai mokyklose ir už jos ribų.
Deja, mes neturime ne tik švietimo sistemos.
Lietuvoje pica į namus atvažiuos greičiau už greitosios pagalbos automobilį; tik mes sugebame uždirbti 600 Lt/mėn. ir už butą sumokėti 800 Lt; nes tik čia, pagal įstatymų kūrėjus, studentui pragyventi mėnesį turėtų užtekti 150 Lt stipendijos...
O jei pasamdyti būrį kinų ir ant jų atlikti lietuviškas sveikatos ir švietimo reformas?...,- ironiškai siūlo gyvasis klasikas Erlickas.
Pažvelkime į šeimą. Netinkama politinė valia, bedarbystė, netikros vertybės priverčia vaikus augti su seneliais, nes tėvai turi dirbti Airijoje, Norvegijoje, Britanijoje. Vaikas tėvo laukia tik kaip perlaidos banke. Jis auga gatvėje, internete ir kitose pavojingose vietose, kur neturėdamas tinkamo patarimo ir palaikymo dažnai suklumpa ir palūžta.
Kaip besivystančią valstybę, Lietuvą remia Europos sąjunga. Deja didžiausias kąsnis mūsų išrinktųjų valia nusėda jau ir taip pilnose „jų komandos“ kišenėse. „Statome“ nacionalinius stadionus, arenas, sporto aikšteles, kurių kainos dauginamos mažiausiai dešimt kartų, bet, deja, panašu, kad jose jau nebebus kam žaisti. Dauguma jų nebus net pastatyti, nes to nereikia. Reikia tik pasiimti pinigus prisidengus krepšinio, sveikatingumo, sporto, integracijos ar kitokiu vardu.
Pabendravus su žmonėmis matosi, kad išgyvename kažkokį antrą brėžnevizmo laikotarpį, kai žmonės prisitaiko vien dėl ekonominės gerovės, nes pakalbėsi daugiau, tuoj pat išlėksi, tuoj tave nutildys. Visi jaučia, jog pilietinė veikla šiandien Lietuvoje yra pavojinga. Net žmonės, vadinantys save laisvais žurnalistais, visokiais būdais stengiasi vizginti ne tik uodegą, kad įtiktų tiems, kas prie lovio. Už mažiausią numestą duonos plutą parduoda ne tik draugus, bet ir save...
Daugelis žmonių mato ir supranta, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų nebeliko jokios valstybinės institucijos, bet bijo pradėti kovą. Kovą prieš valdžiažmogių kuriamą neteisybę. Kovą už iškovotą konstituciją ir savo teises. O valdžiažmogiai naudojasi ta baime, išmokę dalinti pažadus kaip chameleonai keičia spalvas ir vėliavas pirkdami balsus bet kokia kaina, kad tik patektų atgal prie lovio.
Ir vis dėl to, net esant tokiai situacijai, noriu pakviesti visus nebijoti. Nebijoti savo kitokio požiūrio, nebijoti savo teisių ir galimybių, nebijoti pareikšti nuomonę ar pareikalauti atsakomybės. Drąsaus žmogaus nugalėti neįmanoma...
Pabaigai noriu pacituoti karo žurnalistą, rašytoją Ernestą Hemingvėjų. Savo apysakoje „Senis ir jūra“ jis rašė: „Žmogų galima sunaikinti, bet nugalėti jo neįmanoma.“
Būkime drąsūs ir viltis tegul būna mūsų vėliava.
LSDS valdybos narys, Prienų skyriaus pirmininkas