E. Vareikis atviras – pusiausvyros tarp politinės veiklos ir to, koks jis yra namuose, jis iki šiol nerado – o ir neieško: „Aš nejaučiu kažkokios aiškios ribos tarp to, koks esu kabinete ir išėjęs iš ofiso.
Žmogus šeštadienį nenustoja būti buhalteriu, kai nusirengia uniformą. Man gyvenime niekada nebuvo, kad dirbčiau nuo 9 iki 5 vakaro. Biochemijoje nebuvo griežtai nustatyto darbo laiko, dirbdavau ir po 12 valandų. Politikoje lygiai taip pat.
Įpratau gyvenime neturėti tikslių valandų, neturėti kontoros. Taigi, nėra ir taip, kad aš nusimesčiau tą kaukę. Ar aš šeštadienį kažkur važiuoju, ar pjaunu žolę kieme, visada lieku politikas. Man keistai atrodo tie žmonės, kurie pirmadienį skiria darbui, šeštadienį skiria šeimai“, – svarsto politikas.
Paklaustas, kaip pasikeitė jo gyvenimas baigus Seimo nario karjerą, vyras šypteli – jis vis dar aktyviai sukasi politikoje. E. Vareikis patikina, niekada gyvenime nedirbęs nemėgstamo darbo – ne išimtis ir dabartinė jo veikla užsienio politikoje:
„Labai gyvenimas nepasikeitė. Seime užsiėmiau užsienio ir saugumo politika, tai mano specialybė. Tiesą sakant, Seime atsiradau labai atsitiktinai. Visiems atrodė, kad aš iš užsienio ministerijos išeinu laikinai, trumpam, ir tuoj grįšiu. Man tas darbas buvo labai mielas. Bet Seime užtrukau dvidešimt metų.
Dabar jaučiuosi grįžęs į tą vietą, iš kurios išėjau manydamas, kad ten ir grįšiu. Užsiimu užsienio politika, Europos Sąjungos reikalais. Užsiimu tuo, kas man patinka. Gyvenime taip nutiko, kad visada dariau tai, kas man įdomu, patinka. Man neteko dirbti darbo, kuris buvo kaip lažas ir vargino. Laiko visada trūksta, bet renkiesi prioritetus. Kaltinu save, kad miegu daug, reiktų mažiau miegoti“, – šypsosi žinomas vyras.
Namuose – išskirtinė kolekcija
Vareikių šeima savo namuose yra sukaupusi išties įspūdingą kolekciją – jau daugelį metų renka įvairiausių formų ir rūšių ruonius. Tiesa, į Lietuvos rekordų knygą šios kolekcijos Egidijus įtraukti nenorėtų: „Jų pas mus namuose kokie 700-800.
Tie ruoniai pas mus atsirado įdomiomis aplinkybėmis 1992 metų rudenį, kai išvykau studijuoti. Tuo metu nebuvo nei elektroninių paštų, nei interneto. Siųsdavau namo atvirukus, ir kartą nupirkau atvirutę su dviem nenatūraliai storais ruoniais. Vaikams labai patiko, su tėčiu ir mama sulygino.
Vėliau trečią, ketvirtą radau. Nusprendėme, kad esame ruonių šeima. Daug po pasaulį klajodavau, pasidarė įdomu kiekvienoje šalyje rasti suvenyrą ruonį. Galiausiai jų atsirado pas mus namuose ir iš Australijos ir iš Afrikos – įsivaizduojate, Afrikoje yra ruonių!
VIsokių jų turime: žaislų, indų, peleninių. Žmonės jau žino, ką mums per gimtadienius galima dovanoti. Drąsiai sakau, kad Lietuvoje tokios kolekcijos niekas kitas neturi. Aš labai savireklamos nemėgstu. Gal kada bus įdomu, neturėsiu ką veikti, pasireklamuosiu“, – sako E. Vareikis.
Vaikystėje teko patirti patyčių
Egidijus Vareikis save gali pristatyti kaip tikrai menišką sielą – vyras turi daugybę hobių: „Rašyti mėgstu, man rašosi santykinai lengvai. Kasdien feisbuke rašau dienos refleksijas. Esu parašęs gal dešimt knygų.
Man patinka muzika, prieš penketą metų pradėjau groti pianinu. Nesu specialistas, bet iš jaunystės šiokį tokį muzikinį išsilavinimą turiu. Man patinka koncerte ne šiaip girdėti garsų rinkinį, bet ir žinoti, kas tai yra, mokėti atskirti kūrinių dalis.
Paskutinius keletą metų pradėjome su žmona šokti. Visada buvau tinginys, man šokis atrodė kaip varginantis šokinėjimas. Buvau įsitikinęs, kad tai – nieko gero. Bet viskas susiveda į filosofiją – šokis yra grakštus vaikščiojimas“, – teigia E. Vareikis.
O kaip nutiko, kad toks meniškas žmogus pasuko biochemiko, o vėliau – ir politiko keliu? Čia žinomas vyras kategoriškas – žmogus, pasak jo, yra nepaprastai įvairiapusis: „Šį klausimą sau keliu dažnai. Nėra pasakyta, kad žmogus yra toks, o ne kitoks. Prieš gerus keturiasdešimt metų baigiau chemijos fakultetą, bet ar tai reiškia, kad esu pasmerktas visą gyvenimą vadintis chemiku? Tikriausiai ne.
Mes mokėmės sovietinėje mokykloje, visada žinojau, kad sovietinėje politikoje nebūsiu. Būdamas mokinukas mėgdavau politikuoti gatvėje, man buvo įdomu. O būnant mokslininku nereikėjo taip pardavinėti dūšią kaip politikoje. Chemija buvo vienoda visur, tiek Paryžiuje, tiek Vašingtone.
Nuvažiavęs į Vilniaus Universitetą stojau ten, kur buvo trumpiausia eilė. Man chemija visada patiko, ji man sekėsi, egzaminą išlaikiau labai lengvai“, – prisimena E. Vareikis, kurio gyvenime kūryba atsirado visiškai neatsitiktinai – dar mokykloje dėl vienos savo savybės jis sulaukė net patyčių.
„Kaip tapau rašytoju? Jeigu pasakyti visai nuoširdžiai – buvo ir gerų dalykų ir blogų. Mokiausi mokykloje Kauno rajone, Šančiuose, kurie garsėja kaip chuliganų rajonas. Toje mokykloje buvo keli dalykai. Vienas dalykas – aš vaikystėje smarkiai mikčiojau. Dėl to patyriau patyčias, kas man atrodo vaikystėje natūralu – visi vaikai tyčiojasi.
Negalėjau to mikčiojimo išvengti. Negali pasakyti taip, kaip tu nori, nepasakai dalykų. Bet tada supratau, kad nors pasakyti ir negaliu, galiu parašyti. Rašydamas gali gražiau pasakyti, negu balsu. Tai va čia toks iš blogosios pusės.
Mikčiojimo gydymas labai sudėtingas. Sako, kad dainuodamas žmogus nemikčioja, tai tas yra gryna teisybė. Dėl to ir tekstus išmokau rašyti rimuotai, bangomis.
O kitas dalykas – aš turėjau nuostabią literatūros mokytoją. Ji ėmė mokyti mane rašyti nepaprastais žodžiais, matyti daiktuose tai, ko kiti nematė. Visi sako, kad meilė turi būti kažkas labai švelnaus, minkšto, saldaus. O gal meilė yra karti kaip kava? Kava juk nuostabus dalykas“, – svarsto E. Vareikis.
Kova su priklausomybe
Egidijus Vareikis net kelis dešimtmečius kovojo su sunkia priklausomybe – vyras turėjo sau pripažinti, tapęs alkoholiku. Prabilus apie tai, kaip jam pavyko iš šio liūno išsikapstyti, politikas atvirauja – ši liga neišsivysto per vienerius metus: „Aš esu toks žmogus, kuris nori viską pabandyti, pasižiūrėti.
Kai įsigilini, viskas pasidaro įdomu. Iki kokių 30 metų praktiškai negėriau, man tas nebuvo įdomu. Aš netgi juokiuosi, kad žinau, kada aš pradėjau – tai sutapo su nepriklausomybės atstatymu. Pradėjus diplomatinę veiklą, prasidėjo priėmimai, šventės, viena šampano taurė, kita... Tai neatsitiko per metus. Tas procesas ilgainiui tapo liga ir užtruko 20 metų ir daugiau.
Kai pamačiau, kad tai labai rimta, praėjau visas tas stadijas. Kaip pavyko iš to išeiti? Kompleksiškai. Gydžiausi labai rimtai, pagal dvi metodikas. Viena jų – tau sako, kad tu tam esi neatsparus ir turi suprasti, kad to reikia saugotis. Kita – turi pamiršti, kad to nori, kad tau to reikia gyvenime.
Gydymas trūko ne vienus metus, aš žiūrėjau į tai labai rimtai. Kitas dalykas, kuo žmonės netiki, jiems atrodo juokinga – mane gydė artimųjų malda. Vaistų nuo alkoholizmo nėra, yra sunkus darbas ir malda.
Labai gydo bendravimas su tokiais pačiais žmonėmis. Jaučiu dvasinį džiaugsmą konsultuodamas kitus šia tema. Lietuvoje yra visas tinklas, mes vienas kitam padedam. Anksčiau man skambindavo, prašydavo konsultuoti kelis kartus į savaitę.
Kai buvo kritinis momentas, priėjau liepto galą, galvojau, kad niekas nepatikės, kad aš galiu pasveikti. Nusprendžiau padaryti tai, ko iš manęs nesitikėjo. Reikėjo pripažinti, kad turiu problemą ir ji yra išsprendžiama. Jau aštuoneri metai, kaip jaučiuosi žvalus, laimingas“, – netikėtai prisipažįsta E. Vareikis ir priduria, turintis itin aiškią nuomonę apie dažnai alkoholizmo gydymui naudojamą kodavimą:
„Kodavimas yra saviapgaulė. Jei žmogus galvoja, kad geriau negerti – tai čia ir yra tas kodavimas. Ar kodavimas – tikras gydymas? Ir taip, ir ne. Jei žmogus tiki, kad jį užkodavo ir jis negali gerti – gerai, jis taip ir pasveiksta. Žmogus patiki, kad jeigu jis gers, gali mirti. Gerai, kad patiki, jeigu jam tas padeda“, – aiškina Egidijus Vareikis.
