Manau, kad būtent šia patarle vadovavosi Konstitucinis Teismas (KT) priimdamas sprendimą, jog Savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme numatytas draudimas gyventojams kandidatuoti ne pagal partijų sąrašus prieštarauja Konstitucijai.
Jau buvau susitaikęs su mintimi, kad Lietuvos intelektualai apsimes, jog nieko baisaus neįvyko ir neverta abejoti šventos karvės (KT) šventumu, todėl nuoširdžiai apsidžiaugiau tais, kurie netyli. Štai Saulius Spurga straipsnyje „Kas teis Širdžių Karalių?“ įvardija KT manipuliacijas: „Skubiai nagrinėdamas įstatymą KT sukūrė padėtį, kai ant vienos svarstyklių lėkštelės – antikonstituciniai rinkimai, ant kitos – rinkimų atidėjimas. KT padarė išvadą, kad rinkimų atidėjimas yra „nepalyginamai didesnė žala“. Tai subjektyvus vertinimas, kuris vargu ar gali būti pagrįstas Konstitucija.“
KT nutarimo dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų įstatymo 34 straipsnio (2006 m. gruodžio 21 d. redakcija) 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai 4.5 dalis yra miglota ir pilna neiginių: „atšaukiami, atidedami ar kitaip stabdomi“, „gyventojams negalint būti renkamais“, „įrašytais į kurį nors ne politinės partijos sąrašą“.
Tą patį pasakius paprastesniais žodžiais, tampa aiškesnė viso KT nutarimo paskirtis: "Šie savivaldybių tarybų rinkimai atneš nepalygintinai daugiau naudos rinkėjų lūkesčiams, vietos savivaldos ir visos viešosios valdžios sistemos stabilumui, jeigu Lietuvos respublikos nuolatiniai gyventojai į savivaldybių tarybas galės būti renkami tik įrašyti į politinių partijų sąrašus, nors tai ir prieštarauja Lietuvos Konstitucijai".
Minėtasis KT sprendimas mums atskleidžia neįtikėtinus teisinius niuansus, būtent: Konstitucija – visų žmonių bendru sutarimu priimtas pagrindinis įstatymas – gali būti nebaudžiamai pažeidžiama ir indulgenciją jos pažeidimui suteikia pats Konstitucinis teismas.
Žala
Ypač įdomus argumentas: „nepalyginamai didesnė žala rinkėjų lūkesčiams ir viešosios valdžios sistemos stabilumui“.
Kodėl gi ta žala nepalyginamai didesnė? Todėl, kad jos niekas nepalygino. Tai primena anekdotą apie nepagaunamą kaubojų Džo, kurio niekas negaudo.
Kur duomenys apie numatomus valstybės, partijų, rėmėjų, žiniasklaidos nuostolius? Tariamos žalos KT nepalygino ne tik su nauda, kurią atneštų platesnis piliečių dalyvavimas savivaldos formavime, bet ir su žala, kurią inspiruos Konstitucijos nuostatų apėjimo praktikos atsiradimas. Nebuvo atliktos net piliečių apklausos, ar jie sutinka, kad taip laisvai būtų elgiamasi su Konstitucija.
Pagal „naująją KT metodiką“ turėtume dar kartą įvertinti:
- ar šis KT nutarimas nepadarė didesnių nuostolių priimtas būtent dabar, o ne prieš metus arba po mėnesio?
- ar vertėjo išlaidauti referendumui dėl konstitucijos priėmimo, jei jos galima nesilaikyti?
- kokia žala rinkėjų lūkesčiams buvo padaryta atstatydinant išrinktą prezidentą ar apkaltinant neteisėtais veiksmais daugiausiai rinkėjų balsų surinkusios partijos lyderį?
- kiek iš valstybės kišenės išleista prezidentinio skandalo nagrinėjimui ir neeiliniams prezidento rinkimams, ar tos sąnaudos neviršija rinkimų atidėjimo išlaidų esant akivaizdiems rinkimų kampanijos finansavo pažeidimams?
Toliau gali tekti pervertinti dar ankstesnius įvykius.
Kaip nustatyti sausio 13 dieną žuvusių žmonių gyvybių kainą, kokie buvo jų lūkesčiai? Ar vertėjo 1989 metais nepateisinti Gorbačiovo ir jedinstvininkų norų toliau gyventi Tarybų Sąjungoje? Ar ekonominės blokados nuostoliai mūsų ūkiui ne per didelis mokestis už norą gyventi nepriklausomoje Lietuvoje, turinčioje savą Konstituciją?
Pakasti pamatai
Esama akivaizdžių analogijų tarp KT sprendimo ir Vilniuje sugriuvusio Šiaulių gatvės namo istorijos. Namas stovėjo ant smėlio, o statytojai vis kasėsi po jo pamatais manydami, kad jiems galima nepaisyti ne tik eiliniams žmonėms taikomų įstatymų, bet ir gamtos dėsnių. Tačiau gamta parodė, jog jai neimponuoja nei biurokratų parašai, nei statytojų norai. Galiausiai buvo prieita riba – užteko paprastos vandentiekio avarijos, ir kelis amžius stovėjęs mūras griuvo kaip kortų namelis.
Panašu, kad Lietuvos valstybės pastatas jau apkastas iš visų pusių – mažas visuomenės pasitikėjimas Seimu, Vyriausybe, teisėsauga, žiniasklaidos primityvėjimas, nesibaigiantys buitiniai skandalai prezidentūroje ir t.t., ir pan.
Iki šiol ruseno viltis, kad Lietuvos Konstitucija – nepajudinamas mūsų valstybės pagrindas. Ir ką gi mes, Lietuvos valstybės pastato gyventojai, vieną rytą išvydome? Statybinė įmonė „KT ir co“ ištraukė gelžbetoninį stulpą, remiantį valstybės pamatus, o jo vietoje pastatė guminį pakaitalą. Naujas lankstusis ramstis atrodo taip pat, bet reikiamu momentu jį galima palenkti į norimą pusę. Nesvarbu, kad valstybės pastatas praranda stabilumą, užtat Konstitucija nebetrukdo įgyvendinti statytojų lūkesčių. Dabar belieka laukti, kada trūks „vamzdis“ ir išslys pagrindas iš po kojų.
Valdžia įsitikinusi, kad liaudis nesupranta, jog ja manipuliuojama
Taip, daugelis žmonių protu to gal ir nesuvokia, bet instinktyviai jaučia kažką jiems nepriimtina, todėl ir emigruoja iš Lietuvos – skuba pasitraukti iš griūvančio namo.
KT nutarime užkliūva frazė: „Jeigu 2007 m. vasario 25 d. turintys įvykti savivaldybių tarybų rinkimai, būtų stabdomi vien dėl to, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 34 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, neabejotinai būtų padaryta nepalyginamai didesnė žala visos valdžios sistemos stabilumui.“
Grėsmė visos dabartinės valdžios sistemos (taip pat ir KT) išlikimui yra pakankama priežastis KT teisėjams pamiršti orumą ir patiems imtis tvarkyti savivaldybių rinkimų reikalus.
Skubėjimas ir nedviprasmiški KT išaiškinimai, siekiantys užbėgti už akių nepageidautiniems įvykiams, rodo, kad 34 straipsnio 1 dalies egzistavimas iš tiesų buvo trukdis rinkimams įvykti pagal numatytą scenarijų. Kilo pavojus, kad rinkimų rezultatai bus užprotestuoti ir organizuojami nauji rinkimai, per kuriuos partijos nebeturės monopolinių teisių į vietinės valdžios pyragą. Nutarimu dėl Lietuvos respublikos savivaldybių tarybų įstatymo KT eliminavo galimybę užginčyti rinkimų rezultatus.
Gali būti, kad šiandien stovime kryžkelėje ir nuo mūsų pilietiškumo brandos priklauso, ar Lietuva pasuks nuolankaus paklusnumo „valdovams“, ar laisvos ir demokratiškos valstybės keliu. Juk iš esmės nedidelis skirtumas, už kiek šiandien parduosime savo principus – už 100 ar 10 milijonų – vis vien galiausia tai virs tais pačiais 30 sidabrinių, už kuriuos parduosime savo nepriklausomą valstybę.
Todėl pritariu Sauliui Spurgai: „Vienintelė išeitis – imtis dar vienos pilietinės iniciatyvos siekiant patikrinti, ar konstituciškai elgiasi pats KT“.
