Straipsnelio pavadinimas iškart verčia paaiškinti skaitytojui, kad nesirengiu nė žodžio tarti apie Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų statybas (ar atstatymą) ir su jomis susijusias akademines, kultūrines ir ekonomines intrigas. Mano mintys sukasi apie dabartinių Lietuvos valdovų politinių elgsenų pokyčius, kai kada tiesiog verčiančius prisiminti senųjų valdovų dvaro intrigas.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje anuomet, bent jau pradedant XVI amžiumi, rūmų intrigavimo menas buvo pakankamai gerai išpuoselėtas. Intriguoti rūmuose ir svarbiausius urėdus užėmusioje aukštuomenėje buvo kasdienis reikalas, netgi keliantis tam tikrą estetinį pasitenkinimą, tokį pat kaip koketavimas, valgymas ar gėrimas.
Pabrėžtinas vienas dalykas: rūmų intrigavimas yra būdingas toms epochoms ir toms šalims, kuriose galias ir turtą savo rankose koncentruojanti grupė - praeityje tai dažniausiai kraujo aristokratai - savo valdžios ir valdymo geismą ima tenkinti visiškai nekreipdama dėmesio į visuomenę. Tiesą sakant, seniau tos visuomenės tiesiog nebuvo. Tamsi, politikoje nesusivokianti, užguita, nesavarankiška, bejėgė, įniršusi ir kerštaujanti liaudis nebuvo laikoma verta atstovauti jos interesams. Ji tiesiog buvo valdoma lyg koks darbinis gyvulys. Už ją sprendė kiti - karališkomis privilegijomis apdovanota ir žmonių likimais disponuojanti bajorija. Liaudis jiems buvo tiesiog plušantys žmogeliai arba - rusiškas eufemizmas - mužikai. Tai bloga sena naujiena apie tolimą ancien regime.
Kita vertus, politinių intrigų koncentracija tokioje aristokratiškoje aplinkoje prisidėjo prie itin aukšto rafinuotumo lygio. Techniniu požiūriu gebėjimas galynėtis dėl įtakos ir valdžios buvo kone tobulas. Viskas tada būdavo statoma ant kortos: ir riteriškos garbės mitai, ir priesaikos žodžiai, ir meilės žaidimai, ir tikėjimo egzaltacija. Visa tai yra gerai žinoma kiekvienam, kuris bent kiek prisilietė prie A. Dumas populiariųjų kūrinių. Nors intrigavimas rūmuose buvo kasdienybė, tačiau niekad nebuvo pasiektas toks moralinis nuosmukis, kad žmonės bent idealiai, teoriškai ar išoriškai nenutuoktų, kas yra padoru, o kas ne. Buvo suprantama, kas yra garbinga, o kokie veiksmai verti visuomenės pasibjaurėjimo ir visuotinio pasmerkimo. Labai paviršutiniškai kalbant, tokie tad buvo ano, senojo, ikidemokratinio pasaulio politinės kultūros bruožai. Tada mažai kas vartojo žodį “skaidrumas” ta prasme, kurią mūsų politikai ir net itin neskaidri mūsų žiniasklaida kasdien linksniuoja. Rūmų intrigos bet kuriuo atveju reiškia visišką nepagarbą tiems, kurie jose nedalyvauja.
Kodėl prisimintina sena istorija? Šiandien, dar tik keliems mėnesiams prabėgus po naujo Lietuvos Respublikos prezidento inauguracijos ir dar neišdilus iš atminties rinkiminių politikavimų ir išsidirbinėjimų fragmentams, ima badyti akis keistokas dalykas. Aikštingo, jauno ir sočiai visko žadėjusio prezidento viešumoje beveik nematyti arba jis viešai reiškiasi tik minimaliai. Ir tai ne sensacija. Tai savaime lyg ir nebūtų Lietuvos tragedija, nes mūsų Konstitucija gan gerai balansuoja įvairias valdžias: vienam pavargus, kitas gali talkinti savo įžvalgumu ar energijos priepuoliu. Blogiau yra kita. Tai, kas šiandien išnyra į politinio Lietuvos gyvenimo paviršių, yra lyg buvusių rinkiminių įvaizdžių grimasa. Rinkiminių lozungų daugiaprasmiškumas pradeda virsti valdymo chaosu, dėl kurio sąmoningo ar nesąmoningo kėlimo dabar beviltiškai ginčijamasi. Nėra beprasmė froidistinė prielaida, kad paskutinių prezidento rinkimų spektaklis, kuriame politinį pelną nešė primityviausi primityvios minios gundymo triukai, nesąmoningai didino tos pergalingos minios niekinimą ne tik pašalinių stebėtojų akyse, bet ir pačių nugalėtojų viršūnėse. “Juk tai tik teatre čepsinti provincialų gauja”, - gali pasakyti koks nors šiurpus politinis čempionas. Prieš lemtingą referendumą toks pasimetimas tikrai ima gundyti kreiptis į kokią nors būrėją paaiškinimų.
Pabandykim prisiliesti tik prie keleto dalykų. Tai savivaldos idėją niekinantys vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios autoritetų veiksmai, Lietuvos kriminalinės policijos generalinio komisaro pašalinimo pastangos ir nevykėliški bandymai išsisukinėti pilietinio pasipiktinimo akivaizdoje, kartais paaukojant antraeilį atpirkimo ožį. Tie dalykai sukėlė bene pirmąsias posąjūdines platesnės visuomenės protesto bangas. Viešame kalbėjime klausimų retorika aiškiai pranoko visažinio pamokslavimo ligšiolinius įgūdžius. Išties pirmąkart matyti, kad net akyliems lietuvių politinės raidos stebėtojams yra sunku suvokti kam - prezidentui ar premjerui - užkliuvo komisaras Vytautas Grigaravičius. Visi mato, kad oficialioji informacija bei komentarai yra beverčiai, bet rišlios ir viešai daugmaž įrodomos interpretacijos pasigendama. Ar turi kokį nors ryšį su puolimu prieš kriminalinės policijos vadovą ir gan skaudus buvusio Vilniaus mero Artūro Zuoko nuvertimas? Tie atvejai jokiu būdu nėra tapatūs, tačiau ir skirtingos kilmės įvykiai gali turėti panašumo dėl politinio padorumo ribų laužymo. Vilniaus mero rinkimų atveju ta riba yra tiesioginis centrinės valdžios ir parlamentinės daugumos įsikišimas išdėstant politines jėgas savivaldybės taryboje. Tie įtakų svertai geriausiai išryškėjo kitu rūmų intrigantams nepavykusiu atveju, t.y. Kaune. Premjerinės ir prezidentinės partijų veikėjai, likę Kauno valdžios šalikelėje, tesugebėjo nerišliai pakomentuoti: kadangi prie vietvaldos kėdžių mūsų neprileido, tai Kaunas nebegaus pinigų iš mūsų valdomo centro, dargi pasidarys tokiu pamestinuku, kad nusiris ne tik į kokią nors trečią, bet net į dešimtą vietą. Socdemai Vėsaitė bei Papovas, ir šviežias libdemų pionierius Barštys būtų buvę dar nuoseklesni, jei prie visų blėnių dar būtų pridūrę grasinimą Lenočkos prakeiksmais. Naujosios Lolišvili koalicijos retorikoje tai nebūtų netikėtumas.
Liberaliosios demokratijos pamato - savivaldos atžvilgiu pražūtingo rūmų intrigavimo savybių turi ir manipuliavimas Konstitucinio Teismo (KT) sprendimais. Jau nesyk buvo piktinamasi, kad kelios dienos po savivaldybių tarybų rinkimų paskelbtas KT paaiškinimas reiškia ne ką kita kaip faktą, kad žmonės buvo priversti rinkti savo valdžią, nežinodami, kaip ji atrodys. Pažvelkime į tai iš kelių mėnesių atstumo. Kaip klostėsi įvykiai? Ogi vieni socdemai neva finansinio taupumo graudulio apimti inicijavo tų rinkimų ankstinimo vajų, o kiti socdemai tuo pačiu metu pradėjo savivaldos teisinių pamatų konstitucinį patikrinimą. Toliau: KT pritrūksta tik kelių dienų išties nemažam darbui, o rezultatas - tai spjūvis žmonėms į veidą. Dar daugiau, net tokiam politiniam sapnui išsiblaškius, vidury darbų priimamas dar vienas keistuolių iš Seimo sprendimas. Jis rekomenduoja: net tie visur spėjantys seimūnai, kurie net negalvojo atsisakyti Seimo nario mandato ir imtis menkiau atlyginamų darbų savivaldybių tarybose, gali pasipraktikuoti pirmame posėdyje, rinkdami merus. Net runkelių augintojui turėjo užtekti proto atpažinti, kad tai buvo nesibaigiančio teisminio proceso provokavimas, tikintis, kad neliks nieko kita, kaip įrodyti, jog vietos valdymą geriausiai daryti tiesiogiai. A. Zuokas ir kiti, įskaitant merijos kėdžių laimėtojus, dabar turėtų jaustis lyg bandymų triušiai valdančiosios daugumos laboratorijoje. Gal laukiant naujo KT sprendimo dėl pirmojo posėdžio su Seimo pasiuntinukais teisėtumo ir nepraeis tiek daug laiko, kad sulauktume šio socialdemokratinio Gordijaus mazgo išrišimo iki kitų rinkimų, bet kaip valdyti sostinę? O gal šitaip lenda iš suadyto maišo demokratinių centralistų ylos? Gal išties sostinė yra valdovų rūmų vieta, kuri aprėpia viską, išskyrus Užupio respubliką? Šiaip ar taip, šis Lietuvos politinės raidos etapas yra kupinas absurdo, lygiai kaip jau užsimirštantis praėjusių konservatorių Seimo patvarkymas vienmandatinėse apygardose rinkti seimūnus viename ture. Tad, ar iš viso verta stebėtis dabartinėmis keistenybėmis?
Klausimai tiesiog tvinsta, o aiškaus atsakymo neturime, nebent atsakymo meno pasimokytume iš senų anekdotų herojų. Štai vienas tokių susitaikymo su absurdu pavyzdžių:
Susirgus sovietinės vidurinės mokyklos matematikos mokytojui, vienintelis galėjęs vesti pamoką buvo “fizrukas”. Atėjęs į klasę, jis mikliai suformuluoja užduoties sąlygą. “Kiek kainuos kilogramas cukraus, jei šiandien pirmadienis ir čirvai koziriai”. Pirmoji pakilo Petriuko ranka. “Na!” - apsidžiaugė mokytojas. Tačiau Petriukas iškart prisipažino, kad vietoj atsakymo jis gali pasakyti, kiek metų turi pats mokytojas - 32. “Iš kur žinai?” - pasiteiravo tas. “Mokytojau, mano broliui sukako 16, o mama supykusi jį vis aprėkia pusdurniu...”
Labiau įtikinamų atsakymų nerandame ir viešose diskusijose. Kaip tai yra būdinga kriziniams momentams, vietoj griežtų politologinių interpretacijų bei analizės žiniasklaidą ir užstales užplūdo miglotos spėlionės dėl opiausių dalykų: kas tuo labiausiai suinteresuoti - prezidentas ar Vyriausybės galva A. Brazauskas, kodėl kriminalinio pasaulio ribų saugotojų asmenybės įgijo tokią reikšmę tik keliems mėnesiams po rinkimų prabėgus, kiek visa tai susiję su kokia nors sąmokslo intriga, o kiek priklauso nuo mūsų valdovų gebėjimo valdyti savas prigimtis ir bendruosius reikalus.
Sutikime, ginčus ir spėliones dėl politinio intrigavimo reikšmių bei padarinių, kaip ir klausimus, ar demonstracijos prie Prezidentūros ir Vilniaus Rotušės aikštėje yra pilietinės visuomenės atsikvošėjimo veiksmai, išgliaudys netolima ateitis. Dabar turime tik tai, ką turime. Vieniems visuomenės reakcija yra pilietinių jausmų ženklas - taip yra linkę manyti rimtesni politikos apžvalgininkai ir visuomenės kritikai (žr. Leonido Donskio straipsnį (http://www.omni.lt/?rask$9359_84776$z_98151)), kitiems - tik atžanga politinės brandos kelyje, kaip desperatiškai bando įrodinėti valdančiosios daugumos atstovai.
www.akiraciai.lt
