Šiemet, įsisiautėjus kovo pūgoms, šventinio lietuvių stalo taip pat laukia susidūrimas tarp tarybinių dešrelių, SSSR vodkos ir smetoniško sviesto. Rinkos ekonomika ir elementarūs rinkodaros pratimai atliepia perkančios tautos nuotaikas.
Rinka arba, dar tiesmukiau, turgus sukuria puikias sąlygas stebėti kasdienės sąmonės, pasąmonės ir nesąmonės sklaidą. Turgus iš senų senovės buvo miesto pradžia. Atėnų turguje įvykusios Sokrato ar Diogeno manifestacijos iki šiolei plevena kultūrinėje mūsų atmintyje. Priminsiu: anot tradicijos, Sokratui turgus visų pirma buvo vieta pasižiūrėti į gausybę daiktų, kurių jam nereikėjo. Diogenas ten su deglu rankoje vidudienį ieškojo žmogaus…
Žinia, šiandien Lietuvos turgus jau visiškai kitoks. Jo socialinis statusas visai sumenko, o žodžiu „turginis“ ne vienas laimės kūdikis niekinamai pavadina menkesnį gyvenimą gyvenantį tautietį. Nors superparduotuvynų industrija stipriai stumtelėjo turgaus ekonomiką į šalį, tačiau lietuviai vis dar gali girtis didžiausiu Europoje Gariūnų turgumi.
Maniškis turgaus, t.y. vaikščiojimo, šnekinimo, derėjimosi ir pirkimo, stažas jau viršijo trisdešimt metų. Priešingai nei Atėnų cinikai, Vilniaus ar Kauno turgavietėse visad mačiau daug įdomių žmonių ir rasdavau dar daugiau daiktų, kurių man reikėjo ir vis dar reikia. Turgaus Lietuva buvo ir yra verta dėmesio. Tai iš tiesų yra gudriausia ir nuoširdžiausia vieta.
Tačiau turgus nelygus turgui. Paprasčiausias yra ūkininkų turgus. Čia nuo sovietų laikų yra mažiausiai permainų, nors neginčytina, kad mėsą, vaisius ir daržoves dabar perkame higieniškai patrauklesnėmis sąlygomis. Čia savitas žodynas ir lašiniai visad buvo tiesiog lašiniai - nei tarybiniai, nei sovietiniai, nei dar kokie nors kitokie.
Automobilių turgavietės taip pat yra civilizacine prasme skaidrios. Čia lietuviai perka ir rytiečiams parduoda vakarietiškas mašinas. Čia neveika alaus ar dešros prekystalio principas - tiesiog niekas jau nebeįsivaizduoja tarybinių automobilių.
Tačiau, kaip ir anksčiau, taip ir dabar įdomiausias yra sendaikčių turgus, kuriam (bent jau Aleksoto) galima suteikti solidų „blusų“ turgaus vardą. Sakydamas „solidų“, turiu omenį tą skambesį, kurį „flee market“ įgyja paryžiečių ar romiečių ausyse.
Sovietmečio stygiaus sąlygomis tokiame turguje galėjai gauti paprasčiausią įrankį ar reikiamos medžiagos. 8-9 dešimtmetyje kur nors Vilniaus Dzeržinskio turgaus kampe bečiupinėjant seno kalto ar kirvuko ašmenis it užkalbėjimo galėjai klausyti žodžių: imk, čia dar smetoninis, nepasigailėsi… Tai buvo užuomina į seną, bet aukščiausios kokybės daiktą, omeny neretai turint užuominą apie sovietų dirbinių kokybę.
Laikas pakeitė sendaikčių turgų. Prieš keletą metų, besirausiant Aleksoto turgaus sendaikčiuose, ausin įsirėžė kas kita. Palietus panašius dailidės įrankius suskambo burtažodis: pone, drąsiai imkit, neapsiriksit - čia dar tarybinis kirvukas… Po to dar ne vieną sykį girdėjosi skirtingi senos kokybės variantai.
Nesiginčysiu. Nusivylusiems pigiu kinišku šlamštu, bet neišgalintiems nusitaikyti į brangią švedų kokybę, žodis „tarybinis“ skamba įtikinamai. Mitologinė prarasto rojaus nuostata veikia lyg kompasas emocijoms. Čia ir aptinkama rinkos niša tarybinėms dešrelėms, kurių sovietmetyje nei kas gyrė, nei kas mėgo. Tiesiog nieko daugiau ir nebuvo. Nei mėsytės, nei dešrytės - tik raudonos vėliavytės…
Šios mintys sukilo tada, kai į akis pakliuvo tiesiog padorus smetoniškas sviestas, nusileidęs iš „Pieno žvaigždžių“ dangaus Mažeikių pieninėje. Iš karto supratau, kad negaliu jo nepirkti. Supratau ir tai, kad bent per lietuvių nacionalines šventes bus galima užmiršti ne tik SSSR vodką, bet ir amerikonišką „no fat“, „no cholesterol“ priesaką. Ir visai nesvarbu, kad už tai niekas veltui nenuveš į mitologinę Maskvą.
