Praėjusį ketvirtadienį Seimo dauguma nusprendė išjudinti užrūdijusius pokomunistinės nomenklatūros buldozerius ir atsisakė sudaryti komisiją AMB veiklai tirti. Iš tiesų tai yra neeilinis skandalas, galintis išprovokuoti sunkiai prognozuojamus padarinius Lietuvos politikos Olimpe.
„Dar vienas toks laimėjimas ir aš esu pralaimėjęs“, – taip III a. prieš Kristų pasakė legenda tapęs Epiro karalius Piras (Pyrrhos) po kelių pergalingų, bet nepaprastai nuostolingų mūšių prieš romėnus Apulijoje. Senieji graikai paliko mums Piro pergalės metaforą, kurios išminties nuoroda turėtų būti svarbi ne tik istorikams, bet ir kariūnams. Ji moko numatyti galimus pergalės nuostolius ir gebėti pasirinkti, ar verta laimėti bet kokia kaina.
Dabartinė Lietuvos Seimo dauguma už ketvirtadienio pergalę sumokėjo labai daug. Ji gavo prikelti iš senosios sovietinės nomenklatūros laikų paveldėtą principą: kieno valdžia, to ir teisė. Teisė, kuri yra tik vėzdas pavaldiniams tramdyti. Teisė, kuri pati save pateisina. Putino ir Lukašenkos teisininkai kaipmat pasakytų, ką reiškia įstatymo diktatūra. Premjero Algirdo Mykolo Brazausko rūpestis dėl begalinio Seimo komisijų steigimo tam, kad būtų perimta teisinės valdžios misija, taip pat kilo ne tada, kai buvo sukurtos tokios komisijos Vilniaus merui ar ne itin nuoširdžiam koalicijos partneriui. Suprask, kas tinka jaučiui, netinka Jupiteriui.
Blogiausia, kad ne tik seno raugo LDDP herojai užvedinėjo šį senstelėjusį ir demokratinei aplinkai kenksmingą agregatą, bet ir paskutines kairiosios ideologijos atsargas išnaudoję buvę Lietuvos socialdemokratai. Vieversėlio balso arija apie gyvybę Marse ir visokių gyvių kojelių komisiją, deja, buvo sugiedota buvusią žuvies dieną – ketvirtadienį, o solistas, matyt, taip ir nesuprato, kiek kainuoja valdžia. Taip gali elgtis tik neišmintingi politikai arba tie, kurie ką nors daro paskutinį kartą.
Jau teko apgailestauti dėl dabartinės kadencijos seimūnų polinkio į komisijas ir į jų teikiamas progas maišyti politiką su teisėsauga. Pirmiausia suabejojau, ar logiška sudaryti komisijas konstitucinio imuniteto ir valdžios galių nesaugomiems personažams, tokiems kaip Vilniaus meras Artūras Zuokas. Laikinosios komisijos yra ne tik išskirtinė priemonė kontroliuoti valstybės vykdomąją valdžią, bet ir opozicijos teisių apsaugos būdas. Tad kuo aukštesnis valdžios urėdas – prezidentas ar premjeras – tuo logiškesnė jo veiklos ir interesų tyrimo komisija.
Šiandien analitikai unisonu kalba, kad daugumos atsisakymas leisti opozicijai pasinaudoti savo teise yra didelis politinis valdančiosios koalicijos pralaimėjimas. Netenka tuo abejoti. Sunkiau būtų patikėti, kad socialinio solidarumo ir lygybės idėjų aistruoliai, t.y. kairiųjų rinkėjai, nesuvoks, ką politiniame panteone reiškia nenoras kalbėti apie savo šeimos milijonų kilmę. Kai liaudies valdžios ir liaudies tarnų kuopos veteranai nebeprisimena net savų milijonų skaičiaus – gero nelauk. Tiesiog aišku, kad ir be komisijos visi galimi klausimai persikels į viešą ir neviešą erdvę. Nuo įvairiaspalvės spaudos iki paskalų ir gandų stichijos. Per daug buitiniai ir materialūs tie klausimai, kad juos šiandien kas nors galėtų užtvenkti.
Galbūt kai kas opozicijoje net pasidžiaugs tokia laikina baigtimi. Seimo daugumos atsisakymas sudaryti AMB interesų tyrimo komisiją bet kuriuo atveju yra labai nenaudingas pačiam AMB. Dabar aplinkybės dirbs konservatorių naudai, jiems net piršto nejudinant. Nors dar nežinia, kaip sudarius komisiją opozicionieriai būtų sugebėję kvalifikuotai įgyvendinti savuosius sumanymus. Tačiau apskritai džiaugtis nėra kuo: mūsų akyse tiesiog smuko dar viena Lietuvos politinio prisikėlimo viltis.
Prieš daugel amžių Apulijoje Piras prarado daugumą brangiausių ginklų – kovos dramblių. Ką praėjusį ketvirtadienį prarado socialdemokratai Lietuvoje ir Lietuva socialdemokratijoje, netrukus pamatysime.
